Leonas XIV: „Prisimename „Taip“, kuris viso gerumo Šaltiniui suteikė žmogišką veidą“
Šis palaiminimas iš Skaičių knygos, priminė Leonas, ištartas po nuostatų ypatingai Dievui pasišventusiems asmenims – nazirams – išvardijimo, pabrėžia sakralų ir vaisingą dovanos matmenį Dievo ir Izraelio tautos santykyje. Žmogus aukoja Kūrėjui viską, ką gavo, o šis atsako maloningu žvilgsniu, kaip ir pasaulio istorijos pradžioje (žr. Pr 1, 31). Izraelitai, vyrai ir moterys, kuriems buvo skirtas palaiminimas, jau buvo iš vergovės dėl Dievo įsikišimo ir jo tarno Mozės dosnaus atsako išlaisvinta tauta. Egipte ji jautė tam tikrą saugumą – netrūko maisto, turėjo stogą virš galvos. Tačiau to kaina buvo vergovės būklė ir tironijos, reikalaujančios vis daugiau, priespauda. Dykumoje daug praeities garantijų buvo prarastos, bet mainais įgyta laisvė, atviras kelias į ateitį, išminties įstatymo dovana ir pažadas gyventi žemėje be grandinių: trumpai tariant, atgimimas.
Tad naujųjų metų pradžioje liturgija mums primena, kad per dosnią Dievo meilę, jo gailestingumą ir mūsų laisvą atsaką kiekviena diena kiekvienam iš mūsų gali būti naujo gyvenimo pradžia. Gražu mąstyti apie prasidedančius metus kaip apie atvirą kelią, kurį reikia atrasti, kuriuo reikia eiti, malonei padedant, laisviems ir nešantiems laisvę, gavusiems atleidimą ir atleidžiantiems, pasitikintiems Viešpaties, kuris visada mus lydi, artumu ir gerumu.
„Visa tai prisimename švęsdami Marijos, kuri savuoju „Taip“ suteikė viso gailestingumo ir gerumo Šaltiniui žmogiškąjį veidą, Dieviškosios Motinystės slėpinį“, – tęsė popiežius. Marija suteikė veidą Jėzui, per kurio dar vaiko, o vėliau jaunuolio ir vyro akis Tėvo meilė mus pasiekia ir pakeičia.
Tad metų pradžioje, pasitikdami naujas ir nepakartojamas dienas, prašykime Viešpatį, kad kiekvieną akimirką – aplink mus ir ant mūsų – jaustume jo tėviško apkabinimo šilumą ir jo laiminančio žvilgsnio šviesą, kad vis geriau suprastume ir nuolat prisimintume, kas esame ir link kokio nuostabaus likimo einame. Tuo pat metu šlovinkime jį malda, šventu gyvenimu ir tapimu vieni kitiems jo gerumo veidrodžiu.
Žmogaus Kūrėjas tapo žmogumi, žvaigždžių tvarkytojas žindo iš moters krūties, pats būdamas duona jautė alkį, visa tai – kad išlaisvintų mus, nors nebuvome to verti, priminė šv. Augustino homilijos žodžius (Pamokslas 191) Leonas. Jais primenama viena iš esminių Dievo savybių – jo meilės davimas visiškai veltui. Dėl to Dievas, ką, anot popiežiaus, jis ir norėjęs pabrėžti Pasaulinės taikos dienos žinioje, ateina kaip nuogas ir bejėgis naujagimis, beginklis ir nuginkluojantis. Tokiu būdu jis mus moko, kad pasaulis neišgelbėjamas galandant kardus, arogantiškai teisiant, engiant ar sunaikinant brolius, bet nenuilstamai stengiantis suprasti, atleisti, išlaisvinti ir priimti visus, be naudos apskaičiavimų ir baimės.
Toks yra Dievo veidas, kuriam Marija leido susiformuoti ir augti savo įsčiose, visiškai pakeitęs ir jos gyvenimą. Tai veidas, kurį ji skelbė savo džiaugsminga ir trapia besilaukiančios motinos akių šviesa. Veidas, kurio grožį ji kasdien kontempliavo, kol Jėzus augo, kol buvo vaikas, paauglys ir jaunuolis jos namuose. Paskui kurį ji ėjo su nuolankios mokinės širdimi, jam keliaujant savo misijos keliu iki pat kryžiaus ir prisikėlimo. Kad tai sugebėtų daryti, ji atsisakė visų gynybos priemonių, lūkesčių, pretenzijų ir garantijų, kaip tai moka daryti motinos, be išlygų pašventė savo gyvenimą Sūnui, kurį gavo per malonę, kad, savo ruožtu, galėtų perdovanoti jį pasauliui.
Marijos Dieviškojoje Motinystėje matome dviejų didžiulių „beginklių“ tikrovių susitikimą: Dievo, kuris atsisako visų savo dieviškumo privilegijų, kad gimtų pagal kūną (žr. Fil 2, 6–11), ir asmens, kuris su pasitikėjimu visiškai priima jo troškimą, tobulos meilės veiksmu atiduodamas jam savo didžiausią turtą – laisvę.
Priminęs šv. Jono Pauliaus II žodžius užbaigiant 2000 metų Jubiliejų, Leonas XIV kvietė dabartinio – Vilties Jubiliejaus – pabaigoje su tikėjimu prisiartinti prie prakartėlės, beginklės ir nuginkluojančios taikos bei palaiminimo vietos, kad atsimintume Viešpaties mūsų gyvenime padarytus nuostabius dalykus ir po to leistumėmės atgalios kaip Kūdikį aplankę piemenys, šlovindami ir garbindami Dievą (žr. Lk 2, 20) už viską, ką girdėjome ir matėme.
„Tebūnie tai mūsų įsipareigojimas, mūsų tikslas ateinančiais mėnesiais ir per visą mūsų krikščionišką gyvenimą“, – palinkėjo Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)
