Leono XIV apaštalinis laiškas apie kunigystės tapatybę ir paskirtį
Popiežius pakvietė skaityti šiuos tekstus krikščioniškose bendruomenėse ir juos studijuoti, ypač seminarijose ir visose kitose pasirengimo bei formacijos dvasininko tarnystei vietose. Remdamiesi tradicine Bažnyčios doktrina apie Šventimų sakramentą dekretai Optatam totius ir Presbyterorum Ordinis siekė mąstyti apie būsimų dvasininkų kartų formaciją Susirinkimo atsinaujinimo šviesoje, siūlyti naujas perspektyvas tuo pat metu saugant kunigo tarnystės tapatybę ir šaknis: ryšį tarp Kristaus ir Bažnyčios. Nuo Susirinkimo daug pokyčių pakeitė ir toliau keičia žmoniją, todėl reikia nuolatinio nueito kelio vertinimo ir nuoseklaus Susirinkimo mokymo aktualizavimo. Per šį laikotarpį Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, plėtojo Susirinkimo doktriną apie savo prigimtį – bendrystę, kuri yra sinodiška ir misionieriška.
„Su tokiu ketinimu kreipiuosi šiuo apaštališkuoju laišku į visą Dievo tautą, kad kartu apsvarstytume kunigystės tapatybę ir paskirtį, atsižvelgdami į tai, ko Viešpats šiandien prašo Bažnyčios, tęsdami didįjį Vatikano II Susirinkimo atnaujinimo darbą. Siūlau tai daryti per ištikimybės prizmę, kuri yra ir Dievo malonė, ir nuolatinis atsivertimo kelias, kad su džiaugsmu atsakytume į Viešpaties Jėzaus kvietimą. Pirmiausia dėkoju už liudijimą ir atsidavimą kunigams, kurie visame pasaulyje aukoja savo gyvenimą, švenčia Kristaus auką Eucharistijoje, skelbia Žodį, atleidžia nuodėmes ir kasdien dosniai tarnauja broliams ir seserims, tarnaudami jų bendrystei ir vienybei, ypač rūpindamiesi tais, kurie labiausiai kenčia ir gyvena stokoje“, – rašo Leonas XIV pristatydamas savo laiško motyvus.
Skyriuje „Ištikimybė ir tarnystė“ jis pabrėžia, kad kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje gimsta iš asmeninio susitikimo su Kristumi, kuris pakviečia ir savo meilės žvilgsniu apšviečia mūsų širdį. Tai ne vien vidinis balsas, bet ir dvasinis postūmis, kurį neretai suteikia kiti Kristaus mokiniai ir kuris įgyja formą drąsiu gyvenimo pasirinkimu. Pašaukimas kunigystei yra laisva ir veltui duodama Viešpaties dovana. Jis neverčia, bet su meile pasiūlo sumanymą mūsų egzistencijos išganymui ir laisvei, pasiekiamus, kai mūsų gyvenimo centre atsiduria Viešpats. Taip suvoktas ir priimtas kunigo pašaukimas auga kaip savęs dovanojimas Dievui ir jo Šventajai tautai. Visa Bažnyčia meldžiasi už šią dovaną ir ja džiaugiasi.
Pašaukimas yra Tėvo dovana, kurią reikia ištikimai saugoti per nuolatinį atsivertimą, sakramentų šventimą, Dievo žodžio klausymąsi ir skelbimą, buvimą šalia apleistųjų, per brolybę su kitais kunigais ir semiantis jėgų iš maldos, kuri yra susitikimo su Viešpačiu vieta. Popiežius Leonas pabrėžė sequela Christi – sekimą Kristumi veiksmais, jausmais, širdimi. Tik klusnus sekimas ir ištikimas mokinystės ryšys gali išlaikyti, nepaisant sukrėtimų, protą ir širdį teisingame kelyje.
Visą asmenį apimančios formacijos kelio būtinybė, priduria popiežius, akivaizdi pasitikėjimo Bažnyčia krizėje, kurią lėmė dvasininkų seksualiniai piktnaudžiavimai, pripildantys mus gėdos ir kviečiantys nuolankumui. Kita skausminga tikrovė – kunigystės atsisakymas po kelerių metų ar net dešimtmečių, į kurį reikia žvelgti ne vien juridiškai. Reikia atidaus ir atjaučiančio žvilgsnio į šių brolių istoriją ir įvairias priežastis, lėmusias tokį sprendimą.
Reikia saugoti ir puoselėti pašaukimą nuolatiniame atsivertimo ir atnaujintos ištikimybės kelyje, kuriuo neinama pavieniui, kuris įpareigoja mus rūpintis vieni kitais. Ši dinamika visada yra vis naujas malonės veikimas, apimantis mūsų trapų žmogiškumą, išgydantis jį nuo narcisizmo ir egocentrizmo, pakartojo Leonas, taip pat cituodamas Benedikto XVI pastabą, jog džiaugsmą kelianti ir išganymui tarnaujanti kunigo tarnystė bus vaisinga tiek, kiek bus Kristuje, su Kristumi ir per Kristų.
Kiti popiežiaus apaštalinį laišką sudarantys skyriai: „Ištikimybė ir brolybė“ apie specifinę dvasininkų tarnystę visų pakrikštytųjų, su kuriais jie yra lygūs orumu ir su kuriais jie broliai, tarpe. Atsižvelgiant į didėjančią visuomenės fragmentaciją, dėl kurios kunigiška tarnystė neteko atramos stabilioje ir tikinčioje aplinkoje, o kunigai rizikuoja užsidarymu dėl vienišumo ir entuziazmo praradimu, popiežius paragino vietines Bažnyčias remti įmanomas bendro kunigų gyvenimo formas.
Skyriuje „Ištikimybė ir sinodiškumas“ mąstoma apie sinodinius ryšius tarp kunigų ir vyskupo, tarp kunigų, tarp kunigų ir pasauliečių, nurodant, kad šioje padaryti reikia dar daug, įskaitant išimtinės lyderystės stiliaus, lemiančio visų atsakomybių sutelkimo vien kunigo rankose, keitimą labiau kolegialiu stiliumi.
Skyriuje „Ištikimybė ir misija“ pabrėžiamas neatsiejamas ryšys tarp dvasininko tapatybės ir misijos: kunigu esama dėl jam patikėtų žmonių. Misijoje reikia saugotis dviejų pagundų – tokio pobūdžio veiklumo, kuris į pirmą vietą iškelia tai, ką ir kiek darai, o į antrą nustumia tai, kas esi. Antroji yra priešinga pirmajai – užsidarymas, liūdnas ir bedžiaugsmis pasidavimas.
Skyriuje „Ištikimybė ir ateitis“ prašoma pasitikėti Evangelijos žodžiais, jog Viešpats visada kviečia, taip pat kalbant apie pašaukimų krizę, lemiamą ir socialinių bei kultūrinių priežasčių. Reikia peržiūrėti Bažnyčios sielovadinių praktikų vaisingumą, nepamirštant, jog vardan ateities būtina rūpintis visais pašaukimais. (RK / Vatican News)
