Prieš 425 metus Romoje mirė kard. J. Radvila
Kardinolas J. Radvila buvo viena iš įžymiausių, spalvingiausių asmenybių Vilniaus vyskupo soste. Jis gimė 1556 m. Mikalojaus Radvilos „Juodojo“ šeimoje, buvo vienų iš garsiausių Lenkijos ir Lietuvos didikų sūnus, šeštasis vaikas devynių vaikų šeimoje. Šeima buvo nemaža, po jo gimimo M. Radvilai gimė trys kiti vaikai.
J. Radvila nuo vaikystės buvo auklėjamas reformatų konfesijoje, buvo reformatas. Tėvui mirus buvo sumanyta pereiti į katalikybę, vienas po kito broliai perėjo į Katalikų Bažnyčią. Kažkuriuo metu šeima nusprendė pasiūlyti Jurgį Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus koadjutoriumi. Ši idėja iškilo labai anksti, dar prieš Jurgiui pereinant į katalikybę. Ji buvo įgyvendinta labai sėkmingai ir 1574 m. gruodžio 18 dieną popiežius Grigalius XIII paskyrė Jurgį Radvilą, Šventosios Romos imperijos kunigaikštį, jauniausiu istorijoje Vilniaus vyskupu koadjutoriumi. Koadjutorius yra vyskupas, kuris ordinaro mirties atveju automatiškai perima visas jo pareigas, Šventajam Tėvui nebereikia skirti naujo vyskupo, taip yra šiandien, taip buvo ir tada.
Jurgis Radvila buvo trečias vyskupas savo giminėje. Vienas iš jo pirmtakų yra buvęs Vilniaus vyskupu, kitas – Medininkų. 1575 metais jis su broliu išvyko studijuoti į Romą, nes jam reikėjo įgyti teologijos žinių, to labai norėjo Šventasis Tėvas, ir nuncijus tai rekomendavo. Jurgis tai išpildė ir išvyko į Romą, kurioje išbuvo iki 1575 metų rudens. Nuo pat vaikystės, nuo ankstyvos jaunystės užsimezgė tamprus Jurgio Radvilos ryšys su jėzuitais, veikusiais Vilniuje, su Petru Skarga, su kitais, taip pat Romoje neabejotinai šis ryšys buvo labai stiprus.
Romoje J. Radvila susipažino su ta didžiąją Bažnyčia, kuri tuo metu kaip tik įgyvendino Tridento Susirinkimo nutarimus. Tai buvo Bažnyčia, kuri greitai keitėsi, keitė savo struktūrą, gerino sielovadą, tapo patrauklia vis daugiau žmonių, įskaitant didikų šeimas, kurie netrukus pradės pereiti iš kitų konfesijų į katalikybę. Dar jam esant Apeninų pusiasalyje, J. Radvilą pasiekė žinia, kad 1579 m. gruodžio 31 dieną, per Šv. Silvestrą, prieš pat Naujuosius Metus, mirė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius ir kad pagal tuo metui galiojusią teisę, taip įvyktų ir šiandien, Jurgis tapo Vilniaus vyskupu.
Jurgis grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į savo vyskupiją, tiesa, ne iš karto. Jis aplankė daugybė kitų vietų ir prašė to meto didžiųjų šviesulių, Tridento Susirinkimo nutarimus įgyvendinančių hierarchų patarimų. Jis kreipėsi į Šv. Karolį Borromeo, klausdamas, kaip jam elgtis savo vyskupijoje, kaip jis galėtų padaryti Vilniaus vyskupiją nors šiek tiek panašesnę į Milano arkivyskupiją. K. Boromiejus suteikė jam įvairių patarimų, pirmiausia pasiūlė įkurti seminariją. 1581 m. įvyko Jurgio ingresas į Vilniaus katedrą. Tiesa, kadangi nebuvo konsekruotas vyskupu, negalėjo atlikti visų apeigų, bet nuo pat pirmų dienų su dideliu užsidegimu pradėjo veikti, reformavo Vilniaus vyskupiją Tridento Susirinkimo dvasia, įkūrė pirmąją kunigų seminariją, išleido pirmąjį ganytojišką laišką, kovojo prieš beneficijų – dvasinių pozicijų, suteikiančių dvasininkam pajamas – kaupimą, griežtai kontroliavo mieste pasirodžiusias knygas. Jis buvo tikras tridentinis vyskupas ir darė tai taip užsidegęs, jog kartais nuliūdindavo karaliaus dvarą, ypač kai pamėgino apriboti karalienės sekretorių, nesutikusių atsisakyti beneficijų, valdžią.
Labai įdomu, kad Jurgio Radvilos gyvenime daug dalykų įvyko anksčiau, nei, rodos, būtų logiška pagal tvarką, kurią mes įsivaizduotume. Jo vyskupystės karjera pradedama projektuoti dar jam pereinant į katalikybę. Labai įdomus istorinis faktas, kad kardinolu jis tapo dar prieš vyskupo konsekraciją.
1583 m. gruodžio 12 dieną Grigalius XIII pakėlė vyskupą Jurgį Radvilą į kardinolus ir suteikė jam San Sisto Vecchio (bazilikos kardinolo) titulą, labai garbingą, galima sakyti – patį garbingiausią, nes tas titulas tradiciškai priklausė popiežiaus ir jo kardinolų sūnėnų šeimai – Boncompagni šeimai.
1584 m. kovo 4 dieną įvyko iškilminga ceremonija Vilniaus katedroje, pats karalius Steponas Batoras asmeniškai įteikė kardinolų biretus Jurgiui Radvilai ir kartu su juo į kardinolus pakeltam nuncijui prie Lenkijos karaliaus A. Bolognetti. Kardinolo apeigų ceremonija buvo pabaigta 1586 m. birželio mėnesį. Dėl įvairių priežasčių tik tada Jurgis Radvila gavo progą nuvykti į Romą ir prisiekti ištikimybę popiežiui Sikstui V, kuris valdė tuo metu. 1583 m. gruodžio 12 d. Jurgis pakeliamas į kardinolus, o gruodžio 26 dieną yra konsekruojamas vyskupu Vilniaus katedroje.
Jo labai vaisingas darbas Vilniaus vyskupijoje, kuris ir šiandien yra atsimenamas, tęsėsi iki 1591 metų rugpjūčio, kuomet Jurgis Radvila buvo paskirtas Krokuvos vyskupu ir praktiškai, galima sakyti, atsidūrė senojoje Lenkijos sostinėje bei turėjo išvykti iš Vilniaus.
Ir Krokuvos vyskupijoje Jurgis Radvila darbavosi užsidegęs, karštai vykdė Tridento Susirinkimo nutarimus, prižiūrėjo, kaip vykdomas vienuolių įklauzūrinimas, dažnai buvodavo Romoje, karaliaus pavedimu dalyvavo diplomatinėse misijose. Labai įdomu, kad 1591 m. spalio 13 d. Romoje konsekravo Šv. Stanislovo bažnyčią.
Be abejo, kalbame šiuo metu švenčiamų 2025 Jubiliejinių metų kontekste, kuriame kardinolas Jurgis Radvila yra, be abejo, pagrindinė figūra. 1599 m. rudenį, lapkričio mėnesį, jis išvyko į Romą, kad sudalyvautų 1600 metų Jubiliejuje kartu su Šventuoju Tėvu – Klemensu VIII (Ipolito Aldobrandini). Į Romą jis atvyko 1599 m. gruodžio 20-ąją.
Yra išlikusios žinios apie jo iškilmingo įvažiavimo ceremoniją su šimtu vežimų, kiekvienas buvo traukiamas šešeto arklių.. Tai buvo drauge kardinoliška ir kunigaikštiška – mat Radvila buvo kunigaikštis – ceremonija, kuri, be abejo, sukėlė Romos gyventojų susižavėjimą. 1599 m. gruodžio 31 dieną Jurgis Radvila dalyvavo Šv. Petro bazilikos jubiliejinių durų atidaryme. Norint gauti visuotinius atlaidus, ir kardinolui reikėjo aplankyti keturias patriarchalines – jos šiandien vadinamos popiežiškosiomis – bazilikas. Tai Jurgis Radvila ir padarė, apie tai rašė Romos laikraštis Avvisi.
Bet kadangi jau išvykdamas sirguliavo – kardinolas buvo silpnos sveikatos ir dažnai sirgdavo – dalyvavimas ilgose ceremonijose Romoje, ilgos valandos žiemos metu lauke, tarp skersvėjų, labai pablogino jo sveikatos būklę. Jis rimtai susirgo, prasidėjo karštinė ir ganytojui teko atgulti į lovą.
Liga vis sunkėjo ir 1600 sausio 15-ąją kardinolas Federico Borromeo suteikė Jurgiui Radvilai paskutinį patepimą. Radvila Romoje buvo apsistojęs vienuose iš Orsini šeimos rūmų. Sausio 20 dieną palaiminti ligonio atvyko pats popiežius Klemensas VIII – Ipolito Aldabrandini – kurį Radvila pažinojo nuo pat kardinolystės, kai pats Klemensas VIII dar buvo kardinolu. Tai buvo draugiškas ir gražus Šventojo Tėvo gestas.
J. Radvila visą gyvenimą rėmė jėzuitus ir pats norėjo tapti jėzuitu. Nenuostabu, kad ir jo ligos metu prie jo patalo Romoje nuolatos budėjo jėzuitai, daug iš jų buvo tie, su kuriais dirbta Lietuvoje, Deja, kardinolo Jurgio gyvybės išgelbėti nepavyko ir 1600 m. sausio 22 dieną, tuoj po vidurnakčio, 1 valandą nakties, kardinolas Jurgis Radvila mirė – mirė labai jaunas, vos 43 metų amžiaus. Jis buvo palaidotas tuo metu dar visai naujoje Gesù bažnyčioje, jėzuitų šventovėje, netoli didžiojo altoriaus, netoli naujutelaitės, prieš kelis mėnesius konsekruotos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios.
Tad praktiškai, kaip ir miniu savo studijoje, po mirties tam tikra prasme išsipildo karštas Jurgio Radvilos troškimas tapti jėzuitu, po mirties jėzuitai priėmė jį į savo draugiją. (RK / Vatican News)
