Ukrainos kariuomenės kapelionas: veteranai į bažnyčias atneš naujų dalykų
Ukrainos Bažnyčios jau dabar susiduria su įvairiomis karių ir veteranų kategorijomis, viename katalikiškoje žinių svetainėje „RISU“ nuolatos skelbiamų komentarų rašo kapelionas. Vieni į bažnytines bendruomenes ateina, nes karo metu susipažino su kapelionais ir kitais tikinčiais kariais. Kiti – išgyvenę egzistencinę krizę ar patyrę stebuklingą išsigelbėjimą. Treti – įvertinę krikščioniškų bendruomenių pagalbą ir solidarumą jų šeimoms, ir panorę patys prie jų prisijungti. Ketvirti – ieškodami būdų išsivaduoti iš trauminių patirčių, iš priklausomybių, iš socialinės izoliacijos.
Veteranai, gerai pažįstami kariuomenės kapelionams, vargu ar atitiks civilinių bendruomenių herojiško veterano įvaizdį. Jie nebūtinai bus paklusnūs, mieli, dėkingi, bažnyčią lankantys ar nuspėjami. Vieni grįš ramūs ir subalansuoti, kiti gyvens su kovinio streso ar traumos pasekmėmis, vieniems reikės profesionalios pagalbos, o kitiems – ne. Kai kurioms bendruomenėms tokie žmonės gali pasirodyti „problemiški“: tatuiruoti, išgyvenę skyrybas, rūkantys, vartojantys alkoholį, kovojantys su priklausomybėmis, vartojantys necenzūrinę leksiką. Kai kas gali pradėti manytis esąs morališkai pranašesniu ir galinčiu pamokyti tokius „nusidėjėlius“. Požiūrį į veteranus įtakos ir viso krašto visuomenės nuostatos bei pati karo eiga.
Čia kyla vienas iš pagrindinių pavojų: Bažnyčia gali supainioti Evangeliją su savo gero elgesio tradicijomis ir pradėti reikalauti, kad veteranas priimtų pastarąsias kaip įrodymą, jog priima ir pirmąją. Ukrainietis kariuomenės kapelionas cituoja vieną Evangelijos pagal Matą epizodą.
„Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų“, – priekaištauja Rašto aiškintojai ir fariziejai Jėzui. Šis dėl to nesiteisina, bet parodo, kaip jie patys dėl savo papročių apeidinėja Dievo įsakus, juos paverčia niekiniais. Ne valgymas nenumazgotomis rankomis iš tiesų suteršia žmogų, o tai, kas gimsta ir tarpsta jo širdyje (žr. Mt 15).
Tai pasakojimas apie tai, kas svarbiausia, o kas antraeiliai dalykai. Bet pastarieji dažnai atrodo svarbiausi, nes yra matomi iš pirmo žvilgsnio, erzina ir tampa lengvu kritikos taikiniu. Tačiau Kristus pabrėžia, kad svarbiausi yra ne „papročiai“, o Dievo įsakymai, kurie keičia žmogų ir jo širdį iš vidaus. Tad gali būti, kad veteranai bažnytinėms bendruomenėms taps nepatogiu moraliniu veidrodžiu, rodančiu jų paviršutiniškumą.
Galima užduoti klausimą iš kitos pusės: kaip reaguos patys veteranai, susidūrę su paviršutiniško teisumo reikalavimais? Žmogus, kuris matė savo bendražygių mirtį, rizikavo savo gyvybe ir gyveno sąlygose, kuriose sprendimai tiesiogine prasme lemia, kas išliks gyvas, gali ypač jautriai reaguoti į veidmainystę, bailumą, manipuliavimą dvasiniu autoritetu ir dvigubus standartus.
Jei norime išvengti veteranų praradimo, reikia pripažinti, kad jų sugrįžimas ir pirmasis žingsnis bažnyčios link jau Dievo stebuklas. Vietoj priekaištavimų, kad jų „rankos nenumazgotos“, reikės to, ką Kristus vadino svarbiausia – tikėjimo, gailestingumo, teisingumo. Reikia nuolankumo ir nuoširdaus troškimo priimti tikrus, o ne įsivaizduotus veteranus. Bendruomenės užduotis nėra kažkaip „sutvarkyti“ veteraną, o paskui užsiimti kitais reikalais, bet eiti kartu dvasiniame kelyje, kuris galbūt prasidėjo gerokai anksčiau, nei veteranas sutiko bendruomenę: galbūt nuo maldos kažkur apkasuose ar nuo to, ką karys išgyveno kaip antgamtinį įsikišimą.
Pasak D. Gorenkovo, vienpusės bendruomenės pagalbos veteranams ar esą normalios bendruomenės, greta kurios prisišliejusi grupė, kuriai reikia specialių paslaugų, modeliai yra nepakankami. Reikia sugyvenimo ir abiejų pusių – bendruomenės ir veteranų – artėjimo viena prie kitos. Bažnytinių bendruomenių vyresniuosius reikia rengti priimti veteranus, o pačias bendruomenes – kviesti juos į savo tarpą ir gyventi kartu su jais. Veteranai atneš naujų dalykų. Jie nebus vien pagalbos gavėjai, bet patys taps dvasininkais, lyderiais, draugais, teologais, pamokslininkais, palydėtojais. Ir galbūt pagrindinis klausimas, pastebi Ukrainos kariuomenės kapelionas, nėra tai, kokie grįš veteranai, bet kokie tapsime mes iki jiems sugrįžtant. (RK / Vatican News)
