Švietimo drama Nigerijoje ir Bažnyčios iniciatyvos
Šią dramą išgyvena pirmiausia šiauriniai Nigerijos regionai, o tarp pagrindinių jos priežasčių – tarpusavyje persipynusi islamistinio džihadizmo, sukilėlių ir kriminalinių grupuočių veikla, ypač vaikų ir mokinių pagrobimai. Kai kurie nuskambėjo ir tarptautinėje žiniasklaidoje, kaip kad 2014 m. epizodas, kai iš vienos Čiboko miesto mokyklos Borno valstijoje buvo pagrobtos 276 mergaitės, ar 2025 m. lapkričio epizodas, kai iš katalikiškos Šv. Marijos mokyklos Papirio vietovėje, Nigerio valstijoje, buvo pagrobti 303 moksleiviai, berniukai ir mergaitės. Tačiau apie dešimtis kitų atvejų buvo galima išgirsti tik prabėgomis arba visai nieko.
Kodėl pagrobėjai taikosi į vaikus? Pirmiausia tikintis lengviau gauti išpirką iš viską dėl jų pasiryžusių padaryti tėvų, o gautas lėšas skirti kriminaliniams arba džihadistiniams tinklams. Pastarieji tokiu būdu įtvirtina savo dominavimą ir kontrolę teritorijoje, taip pat – kaip oficialiai patys deklaruoja – esą kovoja su vakarietišku švietimu, nesuderinamu su jų išpažįstama radikalaus islamo versija, įskaitant ir nuostatą, kad mergaitėms visai nedera lankyti mokyklos. Pagrobimų istorijose netrūksta mirčių dėl nelaimių, egzekucijų, susirėmimų.
Dėl tokios tikrovės tūkstančiai šeimų, bijodamos pagrobimų, nebeleidžia savo vaikų į mokyklas, o kartais ištisų sričių mokyklos yra uždaromos valstijų valdžios potvarkiu, bejėgiškai konstatavus, kad nepajėgiama užtikrinti jų saugumo. Daug šeimų tapo vidaus pabėgėliais – džihadistinių grupuočių pastangos išstumti krikščionis iš šiaurinių regionų yra kita skaudi Nigerijos tikrovės tema. Neretai tose vietose, į kurias persikelia pabėgėlių šeimos, veikiančiose mokyklose nepakanka vietų arba už jas reikia mokėti. Tai sąlyginai gali būti nedidelė suma, siekianti keletą ar keliolika eurų per mėnesį, bet ir ji daugeliui neįkandama arba tenka rinktis, kuriam iš vaikų suteikti ugdymą.
Nigerijoje gyvena per 35 milijonus katalikų, sudarančių nuo 12 iki 14 procentų visos populiacijos. Dauguma jų, kaip ir kitų krikščionių, gyvena krašto centre ir pietuose, tuo tarpu krašto šiaurėje vyrauja musulmonų bendruomenės. Katalikų Bažnyčiai priklauso didelis švietimo tinklas, apimantis šimtus pradinių ir pagrindinių mokyklų, taip pat gimnazijas, profesines mokyklas, kolegijas ir universitetus. Dalis jų veikė ar veikia iki šiol ir šiauriniuose regionuose, o katalikų ganytojai energingai protestuoja ne vien tada, kai užpuolamos katalikiškos mokyklos: kiekviena tokia ataka paveikia visus, smogia visiems įsipareigojusiems dėl teisės į ugdymą. Kai 2026 m. birželio 29 d. iš pagrindinės mokyklos Lasos miesto Borno valstijoje buvo pagrobta per 50 mokinių, Maidugurio augziliaras Johnas Bogna Bakeni tuoj pat griežtai pasmerkė šį išpuolį. Šiuo metu dėl islamistinių ir džihadistinių grupuočių veikimo Borno valstija yra viena iš nesaugiausių, tad nenuostabu, kad daug šeimų, ne vien krikščionių, jau prieš daug metų kirto jos pietinę sieną ir atsidūrė Adamavos valstijoje. Dalis iš jų buvo apgyvendintos netoli Jolos, valstijos sostinės, vidaus pabėgėliams skirtoje Salamos zonoje.
2026 liepos pabaigoje buvo įteikti diplomai pirmajai 42 mokinių grupei, sėkmingai baigusiai specialiai pabėgėlių vaikams atidarytą katalikišką pradinę ir pagrindinę mokyklas, priimančią berniukus ir mergaites tiek iš krikščioniškų, tiek iš musulmoniškų šeimų. Tai iš tiesų reikšmingas motyvas džiūgauti, šia proga žinių agentūrai „Aci Africa“ komentavo Jolos vyskupas Stephenas Dami Mamza: dėl mokinių pasiekimų, dėl to, kad jų viltis įveikė neviltį. Pasak jo, ši mokykla yra vyskupijos projekto „Iš krizės į klasę“ vaisius. Pats projektas gimė norint užkirsti kelią „tragedijai tragedijoje“ ir visų ateities perspektyvų praradimui, tykančiam vaikų tuo atveju, jei jie neįgytų jokio išsilavinimo. „Esame įsitikinę, kad ugdymas yra pamatinė teisė ir galinga priemonė, padedanti atgaivinti viltį ir žmogiškąjį orumą“, – sakė ganytojas. Jis pridūrė, kad į mokyklos programą integruota psichosocialinė parama, mat vaikų šeimos ir kartais patys vaikai patyrė bei matė daug traumuojančio smurto, kraujo liejimo, todėl reikia specialios pagalbos, kad jie jaustųsi saugūs, įgytų pasitikėjimą ir galėtų megzti sveikus žmogiškus ryšius. Daug dalykų buvo galima padaryti tik su parama iš šalies, pridūrė vyskupas S. M. Mamza dėkingai minėdamas nedidelės JAV krikščioniškos nevyriausybinės organizacijos „Mission Take Heart“ pagalbą jo vyskupijai. (RK / Vatican News)
