Gaza: tarp griuvėsių – „perkeltos“ bitės
Ant pastato stogo, nuo kurio atsiveria vaizdas į nuniokotą Gazos miestą, tarp Tel al Hawa rajono griuvėsių, kiekviena diena yra atsparumo ir kantraus darbo, kupino vilties, išmėginimas. 49 metų palestinietis bitininkas Ibrahimas al Dabba kartu su septyniais vaikais profesionaliai rūpinasi savo „perkeltaisiais“ aviliais.
Karas labai paveikė Gazos bitininkų kooperatyvo vadovo verslą, priversdamas perkelti veiklą ant pastato stogo mieste. Apie sudėtingas darbo sąlygas betono, dulkių ir surūdijusių gelžgalių apsuptyje Ibrahimas pasakoja tarptautinėms naujienų agentūroms: „Bitėms reikia medžių, o mes auginame bites tarp griuvėsių.“ Prieš karą kooperatyvas valdė daugiau nei 40 000 avilių, kuriuos prižiūrėjo 450 bitininkų, nuo šios veiklos priklausė maždaug tūkstančio šeimų pragyvenimas.
Iš 400 avilių, kuriuos Ibrahimas turėjo žemės ūkio paskirties žemėje į rytus nuo Gazos miesto, pavyko išgelbėti 35. Šie „perkelti“ aviliai, kuriuos prižiūri jo šeima Gazos mieste, taip pat perkelta, dar labiau atskleidžia, kokiomis sunkiomis sąlygomis gyvena maždaug 90 procentų Gazos Ruožo gyventojų, praėjus 10 mėnesių po trapių paliaubų pasirašymo.
„Bitės, kurios dabar suneša tik dalį medaus, kurį surinkdavo prieš karą, turėtų saugiai gyventi tinkamoje žemės ūkio paskirties žemėje, tačiau šiandien jos kenčia tiek pat, kiek ir mes“, – apgailestauja palestiniečių bitininkas. Tačiau bitės taip pat prisitaiko: „Dabar jos atskrenda, išskrenda ir jaučiasi kaip namie“, – sako Ibrahimas, tikėdamasis geresnio, taikaus ir saugaus laiko.
Rekonstrukcija vis dar tėra miražas, o, remiantis JT duomenimis, daugiau nei 80 procentų Gazos Ruožo pastatų yra apgadinti. Tačiau nepaisant daugybės Gazos griuvėsių keliamų pavojų, nors ir trūksta tinkamos darbo įrangos, al-Dabba šeima nepraranda vilties, nes sektorius po truputį atsigauna. Bitininkystė Gazoje, kuri daugiausia buvo vykdoma miškingose pasienio teritorijose, dabar kontroliuojamose kariuomenės, dėl karo buvo beveik visiškai nutraukta. Buvo likę vos 500 avilių, o šiandien yra 3000 avilių ir veiklą atnaujino apie 100 bitininkų. Mažas vilties ženklas, kuris neapsiriboja vien skaičiais ir medaus gamyba. Tai kasdienis ištvermės ir meilės darbui išmėginimas karo griuvėsiuose. „Tikimės, kad ateis geresni laikai ir galimybė gyventi taikiai ir saugiai, kaip ir kitose šalyse“, – apibendrina Ibrahimas.
(DŽ / Vatican News)
