UNESCO: „Kultūros apsauga reiškia tautų tapatybės gynimą“
Mečetės, mauzoliejai, bibliotekos yra ne tik šalutiniai nuostoliai, bet ir tyčiniai taikiniai, skirti ištrinti ištisų bendruomenių tapatybę. Pulti kultūros paveldą reiškia taikytis į tautos sielą. Štai kodėl kultūros paveldas vis dažniau tampa tiesiogine ginkluotų konfliktų auka. Ir tai yra iššūkis, su kuriuo UNESCO susiduria kiekvieną dieną – tiek rūpinantis teisine apsauga, tiek vykdant atstatymo darbus. „Sukūrėme tvirčiausią pasaulyje kultūros ir paveldo reguliavimo sistemą, kurią sudaro šešios kultūros konvencijos, kurių kiekviena skirta konkrečiam paveldo apsaugos aspektui – materialiam ar nematerialiam. Kartu šie dokumentai užtikrina visapusišką požiūrį į kultūros ir gamtos paveldo apsaugą“, – aiškina UNESCO atstovai, pridurdami, kad pagrindinis dokumentas ginkluoto konflikto atveju yra 1954 m. Hagos konvencija su dviem jos protokolais – pirmoji tarptautinė sutartis, skirta išskirtinai kultūros vertybių apsaugai tokiuose kontekstuose. Joje numatytos prevencinės priemonės, valstybių įsipareigojimai ir pagarba paveldui karinių operacijų metu.
UNESCO organizacija ne tik pasitelkia teisinius dokumentus, bet ir tarptautinį bendradarbiavimą, techninę pagalbą, politinius patarimus, ekspertų ir vietos bendruomenių mokymus bei dialogą su valstybėmis narėmis. Pasak UNESCO spaudos tarnybos, pastaraisiais metais kultūros paveldas, taip pat ir gamtos paveldas, vis dažniau atsiduria ginkluotų konfliktų sankryžoje. Nors kai kuriais atvejais padaryta žala yra šalutinis poveikis, yra atvejų, kai paveldas yra sąmoningai puolamas, nusitaikant į tapatybę, atmintį ir vertybes, kurias jis perteikia bendruomenėms, tautoms ir visai žmonijai. Šis naikinimas paveikia ne tik patį kultūros paveldą, bet ir visuomenių socialinį, dvasinį bei kultūrinį audinį. Kaip pagrindinė atminties, žinių ir socialinės sanglaudos perdavimo iš kartos į kartą priemonė, jo praradimas gali tapti kliūtimi dialogui ir susitaikymui. Todėl UNESCO požiūris į paveldo apsaugos ir valdymo centrą iškelia bendruomenes. Pasibaigus konfliktui, organizacija rūpinasi ne vien paminklų atstatymu, bet siekia atkurti žmonių ryšį su jų istorija, kartu atgaivinant kultūrinį, švietimo ir socialinį gyvenimą.
Konkretūs pavyzdžiai: Timbuktu ir Irakas. Malyje buvo paremtas 2012 metais sunaikintų 14 mauzoliejų atstatymas, kurie atkurti bendradarbiaujant su vietos gyventojais, naudojusiais tradicines technikas, kad išsaugotų vietovės autentiškumą. Kartu apmokyti keturiasdešimt jaunų amatininkų, kad būtų užtikrintas šių žinių perdavimas. Panašiai Irake 2018 m. pradėta iniciatyva „Atgaivinkite Mosulo dvasią“ – tai programa, sutelkusi daugiau nei 115 mln. dolerių ir 15 tarptautinių partnerių, padėjo atkurti pagrindines paveldo vietas, įskaitant Al-Nuri mečetę ir jos pasvirusį minaretą, taip pat atnaujinti 124 istorinius namus, restauruoti daugiau nei 400 klasių ir sukurti daugiau nei 7700 darbo vietų regijone.
Kadangi į paveldą nusitaikoma būtent dėl to, ką jis reprezentuoja, jo restauravimas siunčia galingą tęstinumo ir atsinaujinimo žinią. Tai padeda skatinti socialinę sanglaudą ir pasitikėjimą, taip pat siūlo užimtumo ir pragyvenimo galimybes.
(DŽ / Vatican News)
