Tarptautinė pagalba: JAV mažinant investicijas, Europa tampa pagrindine donore
Koks tūkstančių projektų likimas pažeidžiamiausiose šalyse, kas laukia žmonių, bendruomenių bei teisių? Šis klausimas tapo esminis po pagrindinės JAV užsienio politikos pertvarkos ir kyla tuo metu, kai karai, klimato krizės ir nestabilumas didina pagalbos poreikį. Skaičiai rodo, kad pasaulinė vystymosi pagalbos sistema įžengia į žymių pokyčių etapą, o Europos Sąjunga raginama atlikti vis ryžtingesnį vaidmenį. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtos organizacijos vystymosi pagalbos komiteto duomenimis, 2023 m. oficiali vystymosi pagalba pasiekė rekordinę 223,7 mlrd. JAV dolerių sumą. Iš jų Jungtinės Valstijos skyrė 66 mlrd., taip patvirtindamos savo, kaip didžiausios nacionalinės donorės, poziciją, o Europos Komisija ir Europos Sąjungos valstybės sutelkė daugiau nei 95 mlrd. EUR, tai sudaro maždaug 42 % visos pasaulinės viešosios pagalbos ir buvo didžiausia sutelkta parama. Vašingtonas – didžiausias atskiras donoras, ES dvidešimt septynios valstybės sudarė didžiausią tarptautinio bendradarbiavimo bloką.
Tačiau 2025 m. JAV parama radikaliai pasikeitė. Po Trumpo administracijos sprendimo laikinai sustabdyti užsienio pagalbą atlikus programos peržiūrą buvo atšaukta 83 proc. USAID sutarčių, todėl susidarė maždaug 60 mlrd. dolerių dydžio spraga. Kongresas taip pat patvirtino tolesnį tarptautinio bendradarbiavimo išlaidų mažinimą. Pasekmės tiesiogiai veikia labiausiai pažeidžiamas šalis. Afganistanas, Sudanas, Sahelio regionas, Jemenas, Kongo Demokratinė Respublika, Palestinos teritorijos ir daugelis kitų regionų priklauso nuo tarptautinės pagalbos, kad galėtų veikti ligoninės, mokyklos, maisto programos, vandens tiekimo tinklai, skiepijimo kampanijos ir moterų bei vaikų apsaugos paslaugos. Sumažinimas gali siekti nuo 13 % iki 25 %, o sveikatos priežiūros finansavimas gali sumažėti iki 60 %, palyginti su 2022 m. lygiu.
Šiame kontekste auga tarptautinių organizacijų ir pilietinės visuomenės tinklų įtaka. Katalikiškos organizacijos – nuo „Caritas Internationalis“ iki vienuolių kongregacijų ir krikščioniškų NVO – ir toliau atlieka svarbų vaidmenį, nuosekliai veikdamos daugelyje krizinių situacijų, užtikrindamos mokyklų, ligoninių, mitybos centrų ir socialinių paslaugų tęstinumą net ir tada, kai kitos programos yra sustabdytos. Todėl iššūkis yra ne tik turimų išteklių kiekis, bet ir bendradarbiavimo modelis, kurį tarptautinė bendruomenė ketina taikyti. Palaipsniui mažinant JAV įsipareigojimus, Europa susiduria su atsakomybe remti vis didesnę pasaulinės pagalbos sistemos dalį, kartu turėdama apsiriboti vis labiau suveržtais nacionaliniais biudžetais.
(DŽ / SIR)
