Korėjoje melstasi už pusiasalio susitaikinimą
To paties krašto žmonių likimas pasuko priešingomis kryptimis: Pietų Korėja tapo išsivysčiusiu ir klestinčiu kraštu, įskaitant gyvybingų ir laisvų krikščionių bendruomenių augimą. Šiaurės Korėja tapo viena iš uždariausių ir žiauriausių diktatūrų, kurioje daug skurdo, o religinės laisvės rodikliai patys blogiausi pasaulyje. Galima spėti, kad popiežius Leonas XIV, kuris taip pat laukiamas Seule 2027 m., dar ne kartą kalbės apie taiką pusiasalyje.
Jos nuo 1965 m. meldžia ir Katalikų Bažnyčia Pietų Korėjoje, šiuo tikslu mininti specialią „Nacionalinę maldos už susitaikymą dieną“, kurios pagrindiniai renginiai vyko birželio 25-ąją, tą pačią dieną, kai prasidėjo Korėjos karas. Tradiciškai šiai dienai skelbiama žinia. Šiemetinę žinią pasirašė vyskupas Kimas Sun-tae, Korėjos vyskupų konferencijos Nacionalinio susitaikymo komiteto pirmininkas.
„Linkiu, kad Kristaus taika apimtų visus, gyvenančius bendruose Korėjos pusiasalio namuose – tiek pietuose, tiek šiaurėje“, – rašo vyskupas korėjietis, priminęs prieš metus, 80-ųjų karo pradžios metinių sukakties proga, Pietų Korėjos Bažnyčios paskelbtą sielovadinį kreipimąsi. Jame pažymėta, kad Šiaurė ir Pietūs iki šiol puoselėjo abipusį nepasitikėjimą ir neapykantą, ginklus ir karinę jėgą kaip skydą, siekė priversti kitą pusę nusileisti. Tačiau jėga pasiekta taika nėra tikra ir anksčiau ar vėliau ji neišvengiamai subyrės. Taip pat būta įvairių pastangų mažinti įtampą Korėjos pusiasalyje ir megzti dialogą, tačiau nepasitikėjimas ir priešiškumas šiuo metu ne tik nemažėja, bet netgi stiprėja. Keliai užtveriami, pokalbiai nutraukiami, susitaikymo galimybė vis tolsta. Šiaurės Korėja neseniai pakeitė savo konstituciją, kad dar labiau nutoltų nuo Pietų Korėjos ir sumažintų tarpusavio bendrumą. Būtina pripažinti vienas kito teisę egzistuoti, o tokie žingsniai dar labiau didins priešiškumą.
Vis dėlto, pasak ganytojo korėjiečio, negalima nustoti viltis, kad Šiaurės ir Pietų atstovai suras išmintingą kelią, atvesiantį į sambūvį ir bendrą klestėjimą. Reikia pradėti nuo širdies, nuo priešiškumo širdyse mažinimo. Šiaurė ir Pietūs yra neatsiejami, jiems lemta gyventi bendruose namuose – Korėjos pusiasalyje. Abipusis įtarumas ir neapykanta yra kliūtys daryti pažangą ir tobulėti. Susitikimai, įsiklausymas į kitą gali sušvelninti kietas širdis. Tai geras būdas pradėti spręsti esmines ir humanitarines problemas prieš imantis sudėtingų ir painių.
„Trokština, kad Šiaurė ir Pietūs pirmiausia skirtų dėmesį karo žaizdų gydymui“, – rašo vyskupas Kimas Sun-tae, Korėjos vyskupų konferencijos Nacionalinio susitaikymo komiteto pirmininkas. Pasak jo, pirmas žingsnis galėtų būti praėjusio amžiaus viduryje žuvusių Šiaurės Korėjos karių palaikų sugrąžinimas: ne kaip ideologinis ar politinis žingsnis, bet kaip širdies įkvėptas mostas, leidžiantis kritusiems grįžti ten, iš kur jie kilę.
„Mieli broliai ir seserys, konfliktas Korėjos pusiasalyje tęsiasi jau ilgai. Kad neapykanta pakeistų susitaikymas, reikia dar daugiau žmonių dėmesio, išminties ir maldų. Nors šis kelias nelengvas, neturime trauktis atgal ar pasiduoti. Juk mes esame Prisikėlimo liudytojai ir turime vykdyti Kristaus mums patikėtą misiją – kurti taiką. Melskimės, kad nepasitikėjimas ir priešiškumas, skiriantys Šiaurę ir Pietus, sumažėtų“, – rašo vyskupas korėjietis. (RK / Vatican News)
