P. Benanti TOR. Algoritmai ir tai, kas neišmatuotina
Enciklikos Magnifica humanitas pasirašymas 2026 m. gegužės 15-ąją, praėjus lygiai 135 metams nuo Rerum Novarum pasirodymo, yra sąmoninga nuoroda, jog nors objektas yra kitas, tema lieka ta pati. Ne pramoninis kapitalas, o kompiuterinis kapitalas, ne gamyklos, o duomenų centrai, ne geležies liejyklų savininkai, o algoritmų savininkai, pažymi italų teologas ir pranciškonų tretininkas, jau daug metų dalyvaujantis diskusijose apie dirbtinio intelekto technologijas.
Pasak jo, būtų nepakankama skaityti Leono XIV encikliką vien kaip religinį tekstą. Ją reikia skaityti kaip atidžią politinės filosofijos analizę apie tai, kas turi galią apibrėžti prieigos prie informacijos taisykles, viešą matomumą, ekonominių galimybių kūrimą ir individualių preferencijų formavimąsi.
Enciklikoje kalbama apie tai, kas akademinėje literatūroje vadinama „algokratija“ – algoritmų valdžia – ir „algoretika“ – etišku algoritmų valdymu, konstatuojama, jog pagrindiniai technologinės plėtros varikliai šiandien yra tarptautiniai privatūs subjektai, turintys daugiau išteklių nei daugelis vyriausybių ir nepavaldūs jokiam demokratinės atskaitomybės mechanizmui. Tai diagnozė, kurią pastaraisiais keliais metais suformulavo daugelis ekonomistų ir politikos mokslų atstovų. Retai kada magisteriume taip tiksliai ir atvirai įvardijami dominuojantys subjektai.
Tačiau, anot P. Benanti, originaliausias enciklikos indėlis yra ne diagnozė, bet Pranciškaus Laudato Si’ minimos technokratinės paradigmos – ne vien kaip ekonominės, bet ir kaip asmenų pažinimą bei savimonę lemiančios struktūros – kritikos išplėtojimas. Technokratinė paradigma nėra vien per didelis pasitikėjimas technologija, bet efektyvumo ir kontrolės logikos įtvirtinimas kaip vienintelio tikrovės mato, priskiriant jausmus, moralę ir santykius prie operatyviai nereikšmingų dalykų.
Problema ne ta, kad turime per daug mašinų, o ta, kad mašinos tapo modeliu, pagal kurį vertiname žmones. O kai žmogiška būtybė matuojama tuo pačiu matu kaip algoritmas, tai, kas neišmatuotina – orumas, sąmonė, gebėjimas užmegzti tikrus santykius – nustoja egzistuoti kaip svarbūs duomenys visuomenės organizavimo sistemoms.
Čia paliečiamas giliausias klausimas. Byung-Chul Han šiuolaikinę visuomenę apibūdina kaip „permatomą“, kurioje sistemiškos pastangos viską padaryti matoma, išmatuojama ir gretintina paradoksaliai aptemdo tikrosios galios mechanizmus. Tas, kas kontroliuoja permatomumo parametrus, turi didžiausią galią, nes atrodo neutralus.
Enciklika šį reiškinį įvardija Hannah Arendt citata apie „idealius pavaldinius“ totalitarizme. Tai ne tie, kurie yra ideologiškai įsitikinę, bet tie, kuriems išnyko skirtumas tarp tikrovės ir fikcijos. Enciklika nurodo, kad dezinformacijos algoritmų sukelta žinojimo krizė nėra paprastas komunikacinis nemalonumas, bet struktūrinė sąlyga, daranti įmanomą autoritarizmą, kurio niekas nepaskelbė ir už kurį niekas nėra atsakingas.
Dar vienas išskirtinis enciklikos skyrius kalba apie naujas skaitmeninės ekonomikos vergovės formas: nuo minimaliai apmokamo duomenų žymėjimo darbo, atliekamo jaunuolių, iki vaikų darbo išgaunant retuosius elementus ir kriminalinių prekybos žmonėmis grupuočių veiklos skaitmeninėje erdvėje. Enciklika demaskuoja skaitmeninio nematerialumo ideologiją, teigiančią, jog algoritmai egzistuoja nuo materijos atskirtoje sferoje, nors iš tiesų ji tik pridengia kūnų, energijos ir fizinių išteklių grandinę, kurios reikia skaičiavimo galiai. Dokumente pažymima, kad neįmanoma etiškai valdyti dirbtinio intelekto, jei yra ignoruojamos materialios jo gamybos sąlygos. Kiekviena etinė diskusija apie dirbtinį intelektą turi apimti ir jį palaikančią gamybos grandinę.
Enciklika ne tik kritikuoja, bet ir pateikia pozityvių siūlymų. Joje cituojama Nehemijo knyga – pastarasis rūpinasi Jeruzalės sienų atstatymu. Tačiau daro tai neprimesdamas sprendimų, o įsiklausydamas, koordinuodamas, pasitikėdamas. Tai subsidiarumo logika, kurios reikia ir technologijų valdymui. Ne visko delegavimas rinkai, ne iš aukščiau nuleisti centralizuoti sprendimai, bet mokslininkų, įstatymų leidėjų, ugdytojų, verslininkų ir pilietinės visuomenės nepakeičiamų kompetencijų ir neperduodamų pareigų pripažinimas, atsakomybės išdalijimas.
Dirbtinis intelektas jau yra aplinka, kurioje gyvename. Klausimas nebe kaip jį valdyti, bet kas valdo ką, pagal kokius kriterijus, kaip paskirstoma nauda ir rizika?
Tai, ką Leonas XIV vadina Magnifica humanitas – „nuostabi žmonija“ – nėra sentimentali kategorija, bet politinė pozicija. Tai teiginys, kad žmogiškasis orumas yra ne nuo algoritminio efektyvumo priklausanti funkcija, bet kiekvienos teisėtos politinės tvarkos sąlyga. Žmogaus didingumo gynimas sistemų, kurios optimizuoja elgesį remdamosi duomenų profiliais, nėra romantiška nostalgija: tai kiekvieno demokratinio pasipriešinimo kompiuteriniam dominavimui pagrindas. Pirmiau už religinį tai – pasaulietinis klausimas. (RK / Vatican News)
