Paieška

Havanos gatvė Havanos gatvė  (AFP or licensors)

Liudijimas iš Kubos

„Havanos gatvės užverstos šiukšlėmis. Geriamas vanduo neatiteka į namus savaitėmis ar net mėnesiais. Pagrindinė infrastruktūra – keliai, namai, gamyklos – kasdien vis blogesnės būklės. Šalyje praktiškai nieko negaminama, todėl visos prekės importuojamos ir parduodamos labai aukštomis kainomis.“

„Pajamos iš tradicinių salos pajamų šaltinių, kaip kad turizmo, smunka,, – liūdną vaizdą piešia kun. Arielis Suárezas Jáuregui, Kubos katalikų vyskupų konferencijos sekretorius, kalbinamas italų katalikiško žurnalo „Il Regno“. Žurnalo interneto svetainėje interviu paskelbtas birželio pradžioje. Jame pasakojama apie sunkią paprastų kubiečių kasdienybę ir tai, ką daro Bažnyčia. 

Galima priminti platesnį šio interviu kontekstą: daugiau nei pusę amžiaus trunkantis komunistinės Kubos ir JAV tarpusavio priešiškumas, nepaisant kelių iniciatyvų normalizuoti santykius, nėra jokia naujiena. Bet po JAV karinės intervencijos į Venesuelą 2026 m. sausio mėnesį, kurios metu nuverstas režimo galva N. Maduro’as, vienas iš pagrindinių Kubos rėmėjų ir energijos žaliavų tiekėjų, JAV pradėjo naują ekonominio izoliavimo ir spaudimo fazę ir prieš Karibų salą, neslėpdama siekio vienaip ar kitaip pakeisti ir komunistinį Kubos režimą. 

„Padėtis tikrai labai sunki. Kasdien matome, kaip blogėja visų pagrindinių paslaugų kokybė: žemės ūkio, transporto, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir sporto. Daugumai žmonių trūksta būtiniausių dalykų, maisto ir vaistų. Elektros tiekimo sutrikimai vis dažnesni ir ilgesni“, – pasakoja kun. A.  Suárezas Jáuregui.

Anot jo, psichologiniu požiūriu vyrauja depresija ir pyktis. Kasdienis gyvenimas daugeliui yra tikra kančia, o ženklų apie kokią nors išeitį, kuri teiktų vilties, nematyti. Dar sunkiau artimųjų paramos neturintiems vienišiems seneliams. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad šalies problemų sprendimas yra labai tolimas arba labai sudėtingas, kas gali – emigruoja. Tuo pat metu netrūksta socialinių kontrastų ir nelygybės augimo pavyzdžių: antai elektrinio triračio savininkas, pavėžėjantis turistus, gali uždirbti daugiau per dieną, nei gydytojas per mėnesį.

 Kaip šiame kontekste elgiasi Bažnyčia? „Kuboje Katalikų Bažnyčia stengiasi toliau vykdyti savo misiją, kurią jai patikėjo Viešpats Jėzus Kristus. Pirma: skelbti Evangeliją per pamokslus, katechezę, ugdymo centrus, radijo laidas, seminarus, rekolekcijas ir dvasingumo kursus. Kone kiekviena parapija turi savo interneto svetaines ir internetines grupes. Antra: švęsti tikėjimą ir dovanoti amžinąjį gyvenimą per sakramentus ir liturgiją. Trečia: vykdyti artimo meilės tarnystę, kuri skirta visiems, bet ypač vargingiausiems“, – sakė kunigas kubietis, pasak kurio, pastaraisiais mėnesiais, reaguojant į žmonių gyvenimo kokybės smukimą, pradėta daug naujų iniciatyvų – atidarytos parapijų valgyklos, įrengtos skalbyklos beturčiams, atidaryti dienos centrai vaikams ir paaugliams, dirbtuvės jaunuoliams.   

Per „Caritas“ savanorius, misionierius, katechetus, vienuoles, nuolatinius diakonus, kunigus ir vyskupus Bažnyčia kasdien stengiasi lydėti tautą, kuriai patys priklauso, tarnauti visiems, priimti, klausytis, guosti ir suteikti vilties. Ne kartą įvairiuose susitikimuose su valdžios atstovais ganytojai tapo vargstančiųjų balsu, pagarbiai, bet atvirai išreiškė savo rūpestį dėl vis blogėjančių žmonių gyvenimo sąlygų, pridūrė Kubos vyskupų konferencijos sekretorius. Paklaustas apie žmonių požiūrį į Trumpo administracijos veiksmus, kubietis atsakė taip:

„Aš esu ganytojas ir kaip toks pripažįstu savo ribas tinkamai interpretuoti politikų pareiškimus, kurie paprastai atitinka tam tikrus interesus ir dažnai yra skirti tam tikrai auditorijai. Kaip kubietis, krikščionis ir kunigas norėčiau pasakyti politikams, kad jie žvelgtų į Kubos žmones, į tą vyrą ar moterį gatvėje, kurie per ilgai neša pernelyg sunkų kryžių ir nebegali ištverti. Politikai turi moralinę pareigą į juos pažvelgti ir juos išgirsti. Bet kokios derybos, dialogas ar mėginimai priimti įstatymus, nematant ir negirdint Kubos žmonių, gali lengvai nuslysti į klampią praeities, kaltės ar abipusių priekaištų, netgi grasinimų dirvą.

Jei, priešingai, bus žiūrima į kubietį ir bus klausomasi jo skausmo su giliu troškimu pasiūlyti jam kitokią dabartį ir ateitį, esu įsitikinęs, kad galėsime rasti naujus, nors ir sunkius, kelius. Naujus kelius, kurie mums sugrąžins viltį. To mums šiuo metu reikia labiausiai.“ (RK / Vatican News)

2026 birželio 22, 15:05