Černobylio liudininkai: padėka už susitikimą su Popiežiumi ir maldos
„Prieš keturiasdešimt metų dirbome, kad apgintume savo šalį Ukrainą, ir tuo pačiu metu išgelbėjome Europą ir visą pasaulį nuo didesnės katastrofos. Taip, praradome sveikatą, praradome draugus ir kolegas, bet niekada nepraradome vilties ar tikėjimo Dievu, jo apsauga ir gailestingumu“, – sako Jurijus Bučokas, ukrainiečių psichiatras ir profesorius, vienas iš vadinamųjų Černobylio „likvidatorių“, pasiųstų suvaldyti 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios branduolinės katastrofos padarinius. Jurijus kartu su 40 kitų Černobylio elektrinės avarijos „likvidatorių“ balandžio 29 d. dalyvavo bendrojoje audiencijoje ir susitiko su popiežiumi Leonu XIV. Kartu su tuometiniu pilotu Andrijumi Kulčickiu ir ugniagesiu Ivanu Jacenka jis Vatikano žiniasklaidai papasakojo apie tragišką patirtį prieš 40 metų.
Ivanas Jacenka sako, kad susitikimas su popiežiumi išliks jų širdyse. „Daugelis mano kolegų svajojo atvykti į Romą ir susitikti su popiežiumi. Deja, ne visi galėjo tai padaryti. Esu dėkingas Vatikanui ir Šventajam Tėvui už jų laiką ir paramą, ir tikiuosi, kad jis savo maldose prisimins mus, Černobylio avarijos likvidatorius, ir Ukrainos kariuomenę, nes dabar mūsų šalyje vyksta karas.“
Tarptautinės organizacijos „Černobylio-Fukušimos sąjunga“, vienijančios neįgaliuosius ir katastrofų aukas, vadovas Andrijus Kulčickis apgailestauja, kad daugelio tų, su kuriais dirbo prieš keturiasdešimt metų, nebėra gyvųjų tarpe, bet visada prisimena juos ir jų atliktą darbą. Sovietų valdžia sąmoningai slėpė tiesą apie tikrąjį pavojaus mastą. Tuo metu Andrijus Kulčickis buvo jaunas pilotas. Iš apsauginių priemonių jis turėjo tik standartinę karinę įrangą – dujokaukę ir respiratorių, kurių dažnai nedėvėjo dėl karščio ir nežinojimo apie situacijos pavojingumą.
Jurijus Bučokas nuo 1986 m. liepos iki rugpjūčio dirbo gydytoju Černobylio rajone, jam buvo pavesta teikti pagalbą ne tik vietos gyventojams, kurių tuo metu praktiškai jau nebebuvo, bet ir likvidatoriams. Jis prisimena, kad buvo pastebėta įvairių negalavimų, ne tik fizinių, bet ir psichinių. Net 1986 m. vasarą niekas iki galo nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta. Prieš Černobylio tragediją medikai buvo mokomi laikytis protokolų, patvirtintų šeštajame dešimtmetyje. Černobylyje iš pradžių radiacijos lygis buvo matuojamas pasenusia įranga, vėliau, gavus tikslesnius japonų detektorius buvo galima nustatyti, koks didelis buvo radiacijos lygis. Jurijus prisimena, kad padėties rimtumą pradėjo suprasti net tada, kai pamatė visiškai beplaukę katę.
Ivanas Jacenka prisimena savo kolegų ugniagesių didvyriškumą, kurie buvo vieni pirmųjų, atvykusių į Černobylio atominės elektrinės avarijos vietą 1986 m. balandžio 26 d. naktį. Visi gavo mirtinas radiacijos dozes ir mirė po kelių savaičių. Vėliau atsiųsti likvidatoriai iš pradžių per daug nesijaudino dėl savo sveikatos. Problemos iš tiesų pasijuto tik maždaug po penkiolikos metų. Taip prasidėjo problemos darbe, šeimos liko be pinigų, pensijos buvo menkos.
Prieš keturiasdešimt metų likvidatoriai negailėjo pastangų, kad užkirstų kelią rimtesnei katastrofai, o šiandien jų vaikai yra priversti kovoti, kad apgintų savo šalies laisvę. „Mes giname vertybes. Blogis negali laimėti. Dabar esame kupini tikėjimo ir dėkingumo ne tik už kvietimą atvykti į Vatikaną, bet ir už tai, kad esame gyvi ir galime toliau gyventi“, – užbaigia Jurijus.
(DŽ / Vatican News)
