„Neįmanoma rūpintis gyvenimu atimant gyvybę“
Mažosios vargšų seserys Prancūzijoje administruoja 28 senelių namus, kuriuose gyvena apie du tūkstančius slaugomų ir prižiūrimų asmenų. „Mums senelių namai yra šeimos namai, o jų gyventojai – mūsų šeimos nariai, kuriuos mylime. Sunku nužudyti tą, kurį myli“, – sako sesuo Šv. Juozapo Sofija, dirbanti senelių namuose Reno mieste. „Globoti – tai pirmiausia kurti ryšį. Negalima kurti ryšio, kuris nebūtų gyvenimo ryšys. Neįmanoma kurti mirties ryšio“, – atitaria kita tos pačios bendruomenės sesuo Eulalija Marija. Savo kreipimesi į dieną JT specialiąją reporterę religijos ir įsitikinimų laisvės klausimams sesuo Agnietė pažymi, kad siūloma įkalinimo bausmę ir didžiulę baudą skirti net ir tam, kuris bandytų savo artimąjį atkalbėti nuo eutanazijos. „Mes norime priimti, slaugyti ir švelniai bei atjaučiančiai palydėti gyvenimą iki jo natūralios pabaigos, norime palengvinti kančią, įskaitant tų, kurie prašo mirties, bet mūsų rankos nežudys, net jei dėl to galėtume būti nuteistos“, – sakė vienuolė Ženevoje įvykusiame išklausymo seanse.
Ši tema itin svarbi ir Jėzaus tarnaičių kongregacijai, kuri jau du šimtus metų tarnauja ligoniams ir juos slaugo. Jos ypatumas yra tas, kad kongregacijos narės dažnai dirba valstybinėse įstaigose arba krikščioniško įkvėpimo, bet valstybės finansuojamose institucijose. Pasak šiai kongregacijai priklausančios sesers Marijos-Agnietės, trisdešimt metų vadovaujančios vieniems senelių priežiūros ir slaugos namams, eutanazijos kaip „teisės“ be jokių išlygų įtvirtinimas įstumtų vienuoles į akligatvį.
„Mes pasirinkome rūpintis gyvenimu, lydėti žmogų iki pat gyvenimo pabaigos, o ne jį žudyti. [...] Mes turime visas priemones, reikalingas kenčiančiam žmogui palydėti, sušvelninti jo skausmą. Žinoma, psichologinis skausmas lieka, bet mes esame čia tam, kad laikytume už rankos žmogų, kuris artėja prie gyvenimo pabaigos, kad išklausytume jį, kad būtume šalia. Šeima taip pat yra labai arti žmogaus, kuris natūraliai išeina iš gyvenimo. Kodėl norima visa tai pašalinti?“, – 2026 vasario mėn. pokalbyje prancūzų krikščioniško radijo RCF eteryje metu svarstė ji, taip pat cituodama ir pačių globojamų senelių nuogąstavimus, kad, sumenkus jų sprendimo galiai, kažkas už juos jiems parinks eutanaziją, galbūt ir tam, kad sumažintų kaštus.
Remdamasi savo ilgamete ligoniu slaugymo patirtimi, ji taip pat atkreipė dėmesį į labai jautrią ligonio ar senelio vidinę pusiausvyrą. Vieną dieną viršų gali paimti nuovargis, nusivylimas, ateinančių mėnesių baimė ir žmogus gali pasakyti: „Kad tik viskas greičiau pasibaigtų“. Kitą dieną tas pats žmogus gali džiaugtis artimųjų vizitu ir laukti būsimo gimtadienio. Pasak vienuolės, ji ne kartą tapo liudininke ir labai gražių akimirkų, kai gyvenimo gale susitaikoma, kai iš vienos kartos į kitą yra perduodami labai svarbūs dalykai. Svarbu matyti ir tai, kad asmuo yra visuma, ne vien jo kūnas, ne vien jo skausmas ar psichika.
O galbūt sveikatos srityje dirbančių vienuolių visai nebereikia? „Tai didelis klausimas. Galima ir taip sakyti. Tiesa, kad ligoninės veikia ir be vienuolių. Bet ar ligoniams nebereikia Bažnyčios buvimo šalia jų? Ar mes vis dar gyvename šalyje, kur yra krikščioniškų vertybių? Ar mokame gyventi kartu su ligoniais ir globojamais žmonėmis, gerbdami jų pasirinkimus? Ar mes gyvename atskirti vienas nuo kito, kaip tvirtintų kai kuriems patinkanti pasaulietiškumo interpretacija. Ar pasaulietiškumas leidžia gyventi kartu, tuo pat metu gerbiant vienas kito įsitikinimus ir papildant, kas būtina žmogaus gyvenimui, vienas kitą? Manau, kad tai yra esminis klausimas“, – sakė vienuolė.
2026 sausio 15 d. ir Prancūzijos vyskupų konferencija paskelbė kreipimąsi, kuriame prašo, ne vien krikščionių vardu, daugiau dėmesio paliatyviajai ligonių ir senelių slaugai bei perspėja dėl tokių pamatinių sąvokų, kaip orumas, laisvė ir brolybė instrumentalizavimo. Be kitų dalykų, ji pažymi: „Eutanazijos ar savižudybės su pagalba legalizavimas iš esmės pakeistų mūsų socialinio pakto pobūdį. Už žodžių, kurie turėtų nuraminti, glūdi tikrovė, kurią kalbos lygmeniu linkstama nuslėpti. Eutanazijos ir savižudybės su pagalba pateikimas kaip priežiūros sumaišo etinius orientyrus. Kad būtų lengviau anestezuoti sąžines yra iškreipiama tikroji žodžių prasmė: toks iškraipymas niekada nėra neutralus. Neįmanoma rūpintis gyvenimu atimant gyvybę.“ Dar vienas prancūzų vyskupų pareiškimas apie kritiškus eutanazijos aspektus paskelbtas 2026 vasario 27 d. (RK / Vatican News)
