Libanas: nerimas dėl krikščioniškų kaimų ir jaunosios kartos ateities

Apaštališkasis nuncijus vyskupas Paolo Borgia vykdo naują humanitarinę misiją pietų Libane, apie kurią agentūrai „SIR“ papasakojo Vincent’as Gelot, humanitarinės pagalbos Libanui ir Sirijai projektų vadovas. Prieš kelias dienas jis su apaštališkuoju nuncijumi ir humanitariniu konvojumi, kurį lydėjo JT taikdariai, aplankė kaimus, kur humanitarinė padėtis yra ypač sudėtinga. Norint pasiekti šias bendruomenes reikia kirsti apleistas ir iš dalies sugriautas vietoves bei kaimus, kuriuos paliko gyventojai, priversti bėgti. Krikščionių kaimų gyventojai, kurie pasiliko ir yra prisirišę prie savo žemės, dabar netenka išteklių ir yra vis labiau izoliuojami nuo likusios šalies dalies.

Šiuose krikščioniškuose kaimuose – maždaug penkiolikoje mažų gyvenviečių pasienyje – žmonės gyvena iš žemės ūkio ir smulkaus verslo. Taip pat yra krikščioniškų mokyklų, kuriose mokosi ir krikščionių, ir musulmonų vaikai. Žmonės nerimauja dėl ateities, dėl šeimų, dėl savo turto, dėl savo namų, dėl paties savo kaimo likimo. „Štai kodėl reikalinga daug stipresnė tarptautinė mobilizacija, kad šių istorinių kaimų gyventojai galėtų gyventi taikoje, saugiai, be spaudimo ar grasinimų“, – sako Vincent’as Gelot.

Dėl sprogdinimų uždarytos mokyklos

Šv. Joanos Antidos Turet Gailestingumo seserų vadovaujama mokykla, įsikūrusi Baabdoje, Kalnų Libano regiono centre, dėl saugumo sustabdė veiklą. 700 mokinių – krikščionių ir šiitų musulmonų vaikų iš pietinių priemiesčių – nebegalės dalyvauti pamokose. Mokykla yra labai arti nukentėjusių zonų,  keliavimas tapo pavojingas. Mokyklos direktorė Sesuo Wafaa Rached sako: „Raketų garsas skamba mūsų ausyse ir širdyse. Baimė ir nesaugumas karaliauja mūsų gatvėse ir tuščiose klasėse“.  Šv. Joanos Antidos Turet seserų mokykla nėra vienintelė švietimo įstaiga, užvėrusi duris. Beirute ir visame Libane jų yra šimtai. Kai kurios iš jų netgi buvo pertvarkytos į priėmimo centrus tūkstančiams perkeltųjų asmenų. „Visa tai yra nepakeliama našta. Be įgytų žinių praradimo, vaikai ir jaunuoliai netenka socializacijos ir apsaugos vietos. Dabar jie patiria izoliaciją, tampa pažeidžiami, nukentės jų psichinė sveikata.“

Tačiau yra mokytojų, kurie atkakliai dėsto internetu, kai tik gali, ir mokinių, kurie toliau mokosi. Pasak mokyklos direktorės, šis atsparumas, būdingas Beiruto žmonėms, kurie toliau dirba, atkurdami tai, kas buvo sugriauta, su meile remdami savo kaimynus, teikia viltį.

(DŽ/ Vatican News / SIR)