Kardinolas T. Radcliffe’as OP Ukrainoje pamatė nepaprastų vilties ženklų
Kardinolą kalbinę vienuoliai t. Jarosławas Krawiecas OP ir ses. Alina A. Petrauskaitė SCM pažymi, kad T. Radcliffe’o vizitas buvo paramos ir solidarumo Ukrainos Bažnyčiai ir dominikonų bendruomenei kelionė. Jis atvyko į Kyjivą vasario 27 d. ir lankėsi keliuose Ukrainos miestuose, buvo nuvykęs iki fronto zonos. Kardinolas dalijosi jaudinančiais susitikimais, minėjo ypatingą ukrainiečių drąsą – „Jie pasiryžę pasilikti Tėvynėje ir joje kurti savo ateitį“ – ir prašė neužmiršti, kad ukrainiečiai yra mūsų broliai ir seserys.
T. Radcliffe’as pasakojo apie apsilankymą karinėje ligoninėje Kyjive, kur bendravo su sužeistais kariais ir ligoninės direktoriumi, kelionę į Fastivą ir apsilankymą Šv. Martyno misijoje, dalijosi susitikimo su linksmais savanoriais atsiminimais, žavėjosi jų rūpesčiu vaikais, gebėjimu įtraukti žmones ir šitaip tarnauti Dievo tautai. „Vizitas Chersone visais atžvilgiais buvo bene labiausiai jaudinantis. Ten galima pamatyti, kaip karas griauna bendruomeninį gyvenimą. Ten pasilikę tik keli senoliai. Tačiau būtent ten matėme didelę drąsą žmonių, pasiryžusių pasilikti ir kurti ateitį“, – pasakojo kardinolas T. Radcliffe’as. Po apsilankymo Odesoje kardinolas sugrįžo į sostinę, iš čia nuvyko į Charkivą, stipriai nukentėjusį miestą, kuriame pamatė nepaprastų vilties ženklų – seseris vienuoles, dirbančias su vienišomis motinomis. „Sugrįžimas į Kyjivą pasijuto tarsi grįžimas į namus. Neslepiu, kad, kai atėjo laikas išvykti iš Ukrainos, džiaugiausi galįs grįžti namo, tačiau buvo liūdna atsisveikinti su žmonėmis, kuriais žaviuosi ir kuriuos pamilau“, – pažymėjo dominikonas T. Radcliffe’as.
Kardinolas išsivežė iš Ukrainos daug įspūdžių, ypač įsidėmėjo brolius dominikonus, Chersone kepančius duoną. „Mes kasdien sakome „Tėve mūsų“ maldoje „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, o štai matėme savanorius, kepančius duoną žmonėms ir tuo pačiu išgirdome dronus – patyrėme, ką reiškia būti pažeidžiamais užpuolimų. Buvo galima pajusti stresą, su kuriuo žmones gyvena, ir slegiantį nuovargį dėl diena iš dienos gręsiančio pavojaus.“
Anglui kardinolui ypatingai jaudinantis buvo susitikimas su vienišų motinų vaikais Charkive. „Jie tiek daug iškentėję. Daugelis jų svajoja apie savo ateitį ir svarsto, kas jų laukia. Labai džiugino seserų vienuolių vaikams dovanojama laimė“, – dalijosi įspūdžiais T. Radcliffe’as. Jis prisiminė, kokį gilų įspūdį jam darė Chersone sutiktas kunigas, ištikimai tarnaujantis kariams fronte. „Tai buvo bene labiausiai sujaudinusi labai stipri patirtis.“
Kardinolas prašė atsiminti, kad ukrainiečių kentėjimas yra ne tik vieno krašto, o viso pasaulio kentėjimas. „Klausimas, kuris mums iškilęs – ar liksime pasauliu, kuriame toliau egzistuoja laisvė ir demokratija? Ukraina stovi fronto linijoje ne tik šiame konflikte, bet visam pasauliui lemiamu momentu. Mes turime prisiminti, kad kenčiantys ukrainiečiai yra mūsų broliai ir seserys, pranašo Izaijo žodžiais, jie yra mūsų „kūno kūnas“ ir mūsų „kraujo kraujas“.
„Gyvenkime viltimi, – kvietė kardinolas. – Kai švenčiame Eucharistiją, švenčiame viltį, net tada, kai atrodo, kad jos nėra. Liūdina mūsų kartojamos klaidos: kliaunamės iliuzija, kad problemas išspręsime žudydami žmones. Tačiau taip nėra. Gyvenkime viltimi, jog ilgainiui pasaulis pamatys, kad taika atrandama tada, kai svetimą atpažįstame kaip savo brolį ir seserį.“ (SAK / Vatican News)
