Šv. Sofijos katedra Kyjive: tikėjimo ir tautos pasipriešinimo simbolis
Šiandien ukrainiečių gyvenimui kasdien gresia realūs pavojai – raketų ir dronų atakos, energetikos krizė, kelianti grėsmę pagrindinėms egzistencijos sąlygoms. Rusijos karas paliečia ne tik asmenis, bet ir Ukrainos tautos paveldą. Viena iš ryškiausių šio palikimo išraiškų yra Šv. Sofijos nacionalinis ansamblis Kyjive, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, tačiau gerokai pranokstantis architektūros paminklo ar muziejaus vertę. Šimtmečių bėgyje Šv. Sofijos katedra buvo istorinių lūžių, karų ir atgimimų liudininkė, išsaugodama gilias prasmes, kurios formavo Ukrainos visuomenę. Šiandien jos apsaugojimas įgauna ypatingą reikšmę: tai ne tik kultūros paveldo objekto gynimas, bet ir Ukrainos žmonių teisės į savo istoriją, kultūrą ir ateitį patvirtinimas.
Šv. Sofijos katedros ir vienuolyno ansamblio direktorė Nelia Kukovalska Vatikano žiniasklaidai pasakojo apie tai, kokį dvasinį bei kultūrinį vaidmenį Šv. Sofijos katedra atlieka šiuo tragišku Ukrainai metu ir su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria jos vadovybė ir darbuotojai.
Sausio 28 d. Nelia Kukovalska kartu su tarptautinio moterų judėjimo „Už šeimos vertybes“ atstovėmis dalyvavo popiežiaus bendrojoje audiencijoje Vatikane. Per vėliau vykusį privatų Ukrainos delegacijos susitikimą su Leonu XIV jie padėkojo popiežiui už jo raginimus remti Ukrainos žmones, Rusijos agresijos aukas, pabrėždami jo žodžių ir veiksmų svarbą ukrainiečiams.
Pirmąją karo savaitę aukšti Ukrainos vyriausybės pareigūnai įspėjo Nelią Kukovalską apie galimą Rusijos išpuolį prieš Šv. Sofijos ansamblį. Ji nedelsiant kreipėsi į kolegas Europoje ir visame pasaulyje, prašydama ginti šį paminklą, nes, pasak jos, Šv. Sofija yra Ukrainos tautos simbolis, dvasingumo, valstybingumo, mokslo ir kultūros centras.
Pastatyta XI amžiuje, valdant kunigaikščiui Jaroslavui Išmintingajam, Kyjivo Šv. Sofijos katedra yra vienas seniausių ir svarbiausių krikščioniškų paminklų Rytų Europoje. Jos tūkstantmetės mozaikos ir freskos saugo Kyjivo Rusios krikšto ir gilių krikščioniškų Ukrainos žmonių šaknų atminimą. Pirmaisiais karo mėnesiais ansamblis buvo priverstas užsidaryti, bet jau 2022 m. vasarą po truputį buvo atnaujinta veikla, grįžo 238 darbuotojai iš 240. Tačiau pavojus niekada nesiliovė, kartą mažiau nei už kilometro nuo katedros įvyko keli sprogimai. „Labai nerimavome, bet, ačiū Dievui, tanki urbanizacija ir Šv. Sofijos sienos apsaugojo paminklą nuo stipriausių vibracijų“, –pasakoja Nelia Kukovalska. Jos iniciatyva architektų, inžinierių ir restauratorių grupė pažeidžiamiausias vietas sutvirtinto smėlio maišais.
Kadangi prasidėjus karui neliko tarptautinio turizmo, dėmesys nukrypo į Kyjivo gyventojus, šalies viduje perkeltus asmenis ir užsienio humanitarines delegacijas. „Šiandien visi tarptautiniai lyderiai, kurie lankosi Ukrainoje, atvyksta į Šv. Sofiją. Mes jiems pasakojame autentišką Ukrainos istoriją, dažnai nežinomą dėl Rusijos istoriografijos klišių. Daugeliui tai yra apreiškimas – Ukraina buvo valstybė, glaudžiai susijusi su Europa. Ji buvo Europos dalis”, – pasakoja direktorė. Dėl šios priežasties svarbu pataisyti plačiai paplitusį naratyvą. „Nors šiandien žmonės dažnai sako: mes judame Europos link, tačiau iš tikrųjų mes Europoje esame jau šimtmečius. Dabar mes tiesiog formaliai grįžtame namo“. Šv. Sofijos tūkstantmetė istorija yra šio gilaus Ukrainos ir Europos bei krikščioniškos tradicijos ryšio liudijimas.
Viena iš tradicijų, išreiškiančių senovės katedros dvasinį matmenį, yra ceremonija, žyminti visų konfesijų – ortodoksų, abiejų apeigų katalikų ir protestantų – karo kapelionų mokymo pabaigą. Nelia stengiasi, kad katedra nepriklausytų tik vienai denominacijai. Tai visų krikščioniškų konfesijų vienybės centras. Nuo pat pirmųjų karo dienų, kai virš Kyjivo skraidė raketos, čia rinkdavosi skirtingų Bažnyčių atstovai melstis už Ukrainą. Šv. Sofija tapo visos Ukrainos vienybės centru.
Kompleksas taip pat suaktyvino savo edukacinę ir kultūrinę veiklą, įgyvendino daug projektų vaikams ir jaunimui.
Komplekse įsikūręs tyrimų institutas, kuriame mokslininkai nuodugniai tyrinėjo įrašus sienose, kai kurie iš jų datuojami 1018–1019 m. Taip pat yra daug vaikų piešinių, nes XI amžiuje čia jau veikė mokykla, kurią įkūrė švedų princesė Ingegerd, Jaroslavo Išmintingojo žmona. Katedroje taip pat yra Jaroslavo dukterų – Onos, tapusios Prancūzijos karaliene, ir Elžbietos, Norvegijos karalienės, pėdsakų. Kukovalska pasakoja, kad kai parodė Prancūzijos prezidentui ant sienų pačios Onos užrašytą savo vardą, jis buvo sužavėtas. Istorinių sąsajų randa ir kitų Europos šalių atstovai.
Karo metu ansamblyje buvo sukurtas logistikos centras, skirtas beveik tūkstančiui muziejų visoje Ukrainoje paremti, tiekiant evakuacijos ir restauravimo medžiagas.
(DŽ/Vatican News)
