Mianmare – „polikrizė“, tačiau pasaulis jos nemato
Kardinolas Ch. Bo pokalbyje su Vatikano radiju pabrėžė, kad mianmariečių tauta yra paženklinta baimės, išsekimo ir netikrumo. Viltis Mianmare tikrai nėra mirusi, tačiau ji „nukryžiuota“, patikino kardinolas. Mianmaro nūdiena sudėtinga – jauni žmonės gyvena bijodami dėl nesaugumo, nes nuolat vysta konfliktai, plačiai paplitęs smurtas, žmonės kenčia dėl ekonominio nestabilumo, jaunimas verčiamas kariauti. Išaugo nerimas, stresas, psichologinis spaudimas nestabiliuose regionuose.
Ilgametė neramumų patirtis pakenkė gyvenimo kokybei, nukentėjo ugdymas, perspektyvos įsidarbinti, socialinė santarvė. Vis daugiau jaunų žmonių nusivylę tokia padėtimi, liūdi, jaučiasi bejėgiai. Dabar daugiau neapykantos, pykčio ir emocinio sielvarto, palyginus su laikotarpiu iki perversmo. Vis daugiau žmonių svarsto galimybę palikti Mianmarą ar tai jau padarė.
Tačiau tai tik viena medalio pusė. Pasak Jangono arkivyskupo, daug jaunų žmonių rodo atsparumą ir ryžtingumą, nepasiduoda negandoms ir nevilčiai didelių sunkumų akivaizdoje. Daugelis svajoja apie geresnės ateities galimybę, darbuojasi ir skiria laiką lavinimuisi ir naujiems įgūdžiams, įskaitant skaitmenines technologijas. Skaitmeninis pasaulis turi privalumų ir trūkumų. Socialinės platformos siūlo ryšį, mokymąsi ir solidarumą, tačiau jose ir daug neapykantos kalbos, įžeidinėjimo, dezinformacijos, o tai tik dar labiau pakenkia jaunimo psichikai ir socialinei sanglaudai.
Krikščioniška viltis nėra naivus optimizmas, nes ji ateina iš Kryžiaus ir Prisikėlimo, todėl krikščionims ji nėra saistoma aplinkybių ar politinių apskaičiavimų. Nors mianmariečiai prarado daug ką – saugumą, taiką, pragyvenimo šaltinius, stabilumą ir tarptautinį dėmesį, tačiau jie neprarado Dievo artumo. Krikščionys toliau darbuojasi dėl kenčiančio artimo pabėgėlių stovyklose ir kaimuose, šeimos dalijasi tuo mažu, ką turi, jos toliau kartu meldžiasi. Jauni žmonės savanoriauja, tarnauja savo bendruomenėms. Gal tai nėra ryškūs ženklai, tačiau jie – krikščioniški, tarsi garstyčios grūdelis, pastebėjo kardinolas Ch. Bo. Jis pridūrė, kad nuo neapykantos ir smurto nusigręžusi Bažnyčia siekia kalbėti susitaikymo ir žmogaus orumo žodžiais. Ji siekia būti vilties sakramentu visuomenėje. „Net tada, kai pasaulis atrodo abejingas, mes ir toliau tikime, kad smurtas netars paskutinio žodžio“, – pažymėjo kardinolas Ch. Bo.
Kardinolas dėkojo popiežiui ir Šventajam Sostui, kad neužmiršta Mianmaro. Popiežius Leonas reiškia susirūpinimą, ragina siekti taikos, dialogo, apsaugoti civilius, teikti humanitarinę pagalbą. Gali atrodyti, kad pasaulis nemato Mianmaro, bet Dievo plane jis nėra užmirštas. Pasak kardinolo, prarasti viltį reikštų atiduoti ateitį smurtui ir nevilčiai. Mianmaras gyvena viltimi ne todėl, kad situacija lengva, o todėl, kad Dievas ištikimas. (SAK / VaticanNews)
