Kardinolas Parolinas: organų donorystė yra meilės aktas, peržengiantis mirtį

Apmąstydamas dovanojimo prigimtį amžiuje, kai viskas vertinama per pelno, našumo ir naudingumo prizmę, kardinolas Pietro Parolinas atsakė į klausimą „Ką galime dovanoti?“: „Daug – iš tikrųjų galime dovanoti viską. Pinigus, kurie, įkvėpti labdaros, tampa teisingumo įrankiu; organą, patvirtinantį meilę, kuri peržengia mirtį; ir laiką, kuris šiandieniniame beprotiškame pasaulyje tampa viena aukščiausių labdaros formų“. Taip sakė kardinolas vasario 17 d. konferencijoje Romos Kūdikėlio Jėzaus vaikų ligoninėje, prieš  renginį aplankęs ir pašventinęs naujai renovuotą ligoninės dializės skyrių.

Kardinolas paminėjo, kad dovanojimas yra tyli, bet nepaprastai galinga kalba, kuria vyrai ir moterys išreiškia geriausias savo savybes, dosnumas leidžia mums peržengti save ir atsiverti kitiems. Nors dovanojimas gali būti įvairių formų, jis šlovina Dievą, kai atliekamas tyra širdimi ir su gerais ketinimais.

Finansinis aukojimas, dažnai laikomas paprasčiausia ir mažiausiai dvasinga forma, vis dėlto gali tapti konkrečia meilės išraiška. Pats Jėzus tai pabrėžė prisimindamas našlę, kuri šventykloje paaukojo keletą smulkių monetų – išoriškai nereikšmingų, tačiau brangių savo prasme. „Turime pasitikėti Dievu, bet Jis veikia per žmones“, – apibendrino kardinolas. Jis pabrėžė, kad ekonominis dosnumas atkuria orumą ir suteikia galimybę rūpintis ateityje kitais.

Vatikano valstybės sekretorius atkreipė dėmesį į kitą dovanojimo formą – organų donorystę, ypač prasmingą veiksmą dializės skyriuose. Tai atspindi Jėzaus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.  Šis gestas įgauna dar gilesnę prasmę, kai didžiulės netekties kančios metu vienas iš tėvų gali sukurti gyvybę, viltį ir ateitį kitiems – įveikti neviltį ir pasiūlyti kitam vaikui galimybę užaugti. „Žmogaus gyvenimas yra santykis ir bendrystė; paaukotame kūne plaka meilė, kuri nepasiduoda mirčiai“, – sakė kardinolas Parolinas.

Vėliau kardinolas paminėjo dovaną, prieinamą visiems: laiką, svarbą mokėti klausytis, lydėti, būti šalia, pasakyti kam nors: „tu man svarbus“. Jis atkreipė dėmesį į daugybę savanorių, kurie tyliai padeda pacientams ir šeimoms, įkūnydami gerojo samariečio palyginimą – sustodami, priartėdami ir rūpindamiesi. Kardinolas Parolinas taip pat padėkojo gydytojams, slaugytojams ir sveikatos priežiūros darbuotojams, kurių profesijos yra tikri pašaukimai, reikalaujantys techninių įgūdžių ir žmogiškumo sąjungos. Kardinolas Parolinas priminė, kad civilizacijos kokybė matuojama jos gebėjimu rūpintis silpniausiais, pabrėždamas, kad kiekvienos dovanos šaknyje slypi gili tiesa: pripažinti, kad mes patys viską gavome kaip dovaną.

(DŽ/Vatican News)