S. Daria Panast iš Charkivo: per kančias atrandame Dievo artumą
Sesuo Daria Panast patyrė karo baisumus ir dvasia, ir kūnu. 2023 metų sausį ji ir vienas graikų katalikų kunigas buvo sužeisti netoli Lypci kaimo Charkivo srityje – rusų artilerijos sviedinys smogė Caritas automobiliui, kuriuo jie važiavo kartu su dar dviem pagalbos darbuotojais. Praėjus beveik dvejiems metams sesuo Daria tęsia tarnystę Charkive kartu su kita vienuole. Ji pasakoja apie patirtus išgyvenimus, paženklintus žmogiška baime ir kančia, giliu pasitikėjimu Dievu ir būtinybe atpažinti Jo buvimą per žmones ir aplinkybes.
Pasak s. Darios, sunkiausios akimirkos – per bombardavimus, kurie dažnai vykdomi naktį, kai mažiausiai tikimasi. „Ypač sunku, kai jie yra labai arti. Meldžiu Viešpaties apsaugos, bet aš esu žmogus, ir visada kyla baimė, kad kita raketa gali pataikyti į mūsų namus“, – pasakoja s. Daria.
S. Daria prisimena, kad kai buvo sužeista, atrodė, kad gyvenimas baigiasi, kankino prieštaringi jausmai – ji žinojo, kad Dievas neapleidžia, kita vertus žmogiškai abejojo, ar tikrai yra pasirengusi savo gyvybę. Aiškų Dievo buvimo ženklą ji matė po sprogimo gulėdama ligoninėje. Jaunas medikas gydė jos sunkią žaizdą. „Per šį jaunuolį aš pajutau Dievo patikinimą, kad Jis manęs neapleido“, – prisimena s. Daria.
Atsigavusi po traumų sesuo Daria, kilusi iš Vakarų Ukrainos, nusprendė likti Charkive. Pasak jos, rytinė Ukrainos dalis tam tikra prasme gali būti laikoma tikėjimo skelbimo misijos lauku. Ilgus metus trukusi ateistinė propaganda smarkiai pakenkė regionui, sutrikdė tikėjimo perdavimą iš kartos į kartą. Dabar vienuolė jaučia, kad įleidžia šaknis, ji vertina vietinių žmonių paprastumą ir atvirumą, kurie tikrai ieško Dievo ir trokšta Jį pažinti. Dirbdama Carite, ji sutinka daug kenčiančių žmonių, tai padeda jausti, kad Dievas nori jos čia.
Praėjus beveik trejiems karo metams Ukrainoje jaučiasi išsekimas. Atsakydama į klausimą apie Charkivo žmonių nuotaikas, sesuo Daria sako: „Žmonės nori būti laisvi. Taip, jie pavargę, bet yra ir reikšmingų pokyčių: žmonės permąsto savo gyvenimą“. Žmonės pasakoja, kad visiškai pasikeitė jų požiūris į gyvenimą, atsisakė nereikšmingų dalykų, pasikeitė santykiai. Charkivas keičiasi ir šis pasikeitimas labiau jaučiamas sieloje, nei matomas akimis.
Sesuo Daria pabrėžia, kad šiandien Ukrainoje pašvęstiesiems svarbiausia išlikti arti Viešpaties, ugdyti maldą; kadangi pašvęstame gyvenime malda, darbas ir poilsis yra persipynę, todėl Dievui skirtas darbas kartais tampa maldos forma.
(DŽ/Vatican News)
