Vyrų žygis į Šiluvą. 100 kilometrų per vieną parą
Kiekvienais metais į žygį piligrimus iš Kauno savo ganytojišku palaiminimu išlydi arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: „Jūsų kelionė šaknimis siekia Izraelio išėjimo iš Egipto įvykį. Mums tai reiškia išsivadavimą iš savo nelaisvės formų. Visų pirmą asmeninių prisirišimų, nes jaučiame, kad nuodėmė veikia labai galingai. Ji ketina sužlugdyti žmogų iš esmės. Mes jaučiame ilgesį, nes mumyse instaliuota programa nukreipta į vieną pusę, o vykstantys dalykai mus kreipia į kitą pusę. Atsiranda jausmas, kad neturi valios to įveikti. Tačiau meldimasis ėjimu yra labai sena atgailos forma. Viduramžių Europoje kunigai atgailai duodavo nueiti piligriminę kelionę. Tas radikalus gyvenimo pakeitimas vykdavo būtent per maldingą kelionę. Tikime, kad toks atgailos ir maldos derinys duoda vaisių. Tai žinome iš krikščioniškos maldos praktikos, istorijos ir Jėzaus mokymo („Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku“, Mk 9, 32). Šis ėjimas ir yra jūsų pasninkas. Tad neškitės intencijas eidami už save, savo šeimas, mūsų tėvynę Lietuvą, melsdami stebuklo Ukrainai. Einate į Dievo Motinos šventovę Šiluvą, kuri skirta Dievo garbinimui, o jūsų kelionė jau skirta šiam garbinimui. Dėkojame tau Dieve už šią vyrų komandą, kurią tu prakalbinai šiai kelionei. Palaimink juos, kad užtektų sveikatos, įkvėpimo ir tavo atgaivos. Šis gyvenimą simbolizuojantis kelias tegul nuveda į Tavo karalystės džiaugsmą. Laimink mūsų pastangas.“
Žygio sumanytojas Antanas Šutas pasidalijo, kad mintis keliauti nuo Kauno iki Šiluvos kilo norint maldingai su saujele draugų pasirengti būsimai santuokai: „Tas išmėginimas pavyko. Buvo labai vienijanti aplinka. Keliaujame į Šiluvą, nes tikime, kad kelias pas Jėzų eina per Mariją. Per visą parą sukalbame visas keturias rožinio dalis. Žygio priekyje nešame kryžių. Be savo sunkumų priėmimo su Jėzaus pagalba mes neįveiktume šio žygio. Naktį, kai šalta ir esi išsekęs, gera prisiglausti prie nešamo kryžiaus ir jausti jo jėgą. Einame per vidurio Lietuvą dėkodami už nuostabią Lietuvos gamtą. Kaip tik gegužės pabaigoje vyksta gamtos gyvybės triumfas.“
Visaginietis Antanas taip pat pamini, kokia svarbi yra vyriška bendrystė einant šiuo keliu. Pasak jo, eidami drauge žygeiviai gali atgaivinti tikėjimo pagrindus, prisiminti, kad su draugais gali nueiti daug toliau gyvenimo kelyje: „Tai yra cementuojanti patirtis. Labai lengva prarasti santykį su Jėzumi jį pakeičiant nereikalingais darbais, priklausomybėmis. Čia puiki proga per parą efektyviai atnaujinti santykį. Turime svajonę, kad šis žygis gyvuotų dar daug metų. Viliamės, kad mūsų vaikai perims šią iniciatyvą“.
Dalis žmonių, sužinojusių apie žygį, yra nusiteikę skeptiškai dėl didelio fizinio krūvio. Visus abejojančius savo galimybėmis Antanas kviečia prisijungti ir pamatyti, kad su Dievu ir bendraminčiais viskas įmanoma: „Tai kelias kuriame sustiprėji visomis prasmėmis“.
Ilgametis žygio dalyvis ir organizatorius Martynas Baltušis pakalbintas naktį kelyje pasidalijo, kad jau devynis kartus yra nuėjęs šį kelią: „Labai svarbus kasmetinės tradicijos momentas. Pasitikėjimas Dievu padeda įveikti įvairius sunkumus. Mažuma mūsų yra aktyvūs sportininkai, bet dauguma mūsų nueina šį šimto kilometrų žygį vedami savo intencijų.“ Paklaustas apie įsimintiniausią piligrimystės įvykį, Martynas prisimena 200 kilometrų, trijų dienų žygį balandžio mėnesį iš Kryžiaus kalno į Kauną. Einant naktį pradėjo be perstojo lyti, pūtė stiprus šoninis vėjas, o oro temperatūra siekė vos keturis laipsnius. Vyras dėkoja Dievui, kad visi sveiki pasiekė tarpinį kelionės tikslą. „Mūsų vyrų bendrystė tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų. Esame kaip broliai, tad visada smagu susitikti“,– teigia Martynas.
Brėkštant aušrai prisigretinęs prie pirmą kartą žygiuojančio Arūno išgirdau ir jo įspūdžius: „Tikiuosi, kad tai ne paskutinis mano žygiavimas. Apie šią piligrimystę sužinojau keliaudamas kitame vyrų žygyje. Jame per dvi dienas nuėjome 50 kilometrų. Prie manęs priėjęs žygeivis Andrius pasakė, kad penkiasdešimt kilometrų man per mažai, kad reikia rimtesnio žygio – šimto kilometrų – ir pakvietė prisijungti. Jaučiu smagią bendrystę, tad tikiuosi, kad viskas bus gerai.“
O Arūnas, Martynas, Antanas ir kiti žygeiviai viena ranka laikantys kryžių, o kita įsikibę Mergelės Marijos rankos, sėkmingai pasiekė Šiluvą liudydami, koks geras yra Viešpats.
Jonas Tamulis
