Ukrainos vyskupas. Karo blogis leidžia suprasti, koks didelis gėris yra taika
Interviu duotas 2026 m. rugpjūčio 24-ąją minėtos Ukrainos Nepriklausomybės, kuriai egzistencinį pavojų kelia Rusijos karinė agresija, šventės proga. Valstybinės iškilmės Kyjive programa apėmė ir maldą už kraštą šv. Sofijos šventovėje, dalyvaujant prezidentui ir jo sutuoktinei, ortodoksų, graikų ir lotynų apeigų katalikų, protestantų, žydų ir musulmonų bendruomenių atstovams.
„Istorijos požiūriu 35 metai nėra daug. Tačiau mums čia, Ukrainoje, atsiminus viską, ką per šiuos metus patyrėme, tai yra labai ilgas ir įvykių kupinas laikotarpis. Mes išgyvenome sunkią 90-ųjų ekonominę krizę, po kurios stengėmės atsigauti. O nuo 2014 m. faktiškai gyvename karo, kuris 2022 m. peraugo į didelio mąsto agresiją, sąlygomis. Tai neilgas fragmentas tūkstantmetėje istorijoje, tačiau mums tai milžinišką kelias“, – kalbėjo Ukrainos vakaruose esančios Lucko vyskupijos ganytojas.
Ką nepriklausomybės atkūrimas reiškė ukrainiečių dvasiniam gyvenimui? „Šiandien gyvename nepriklausomoje valstybėje ir naudojamės realia, o ne tik popieriuje įrašyta sąžinės laisve. Kiekvienas žmogus turi galimybę išpažinti ir liudyti savo tikėjimą. Žinoma, kaip ir kiekvienoje šalyje, gali kilti biurokratinių klausimų, tačiau sąžinės laisvė yra užtikrinta Ukrainos Konstitucijoje ir yra kasdienybėje išgyvenama tikrovė. Mums ši dovana yra nepaprasta ir unikali, ypač jei pažvelgsime į praeitį. Sovietų Sąjunga savo konstitucijoje formaliai pripažino teisę į sąžinės laisvę, tačiau dėl ideologinių priežasčių Bažnyčia ir religija buvo sistemingai persekiojamos. Kai kuriais laikotarpiais persekiojimas buvo žiaurus, kitais – mažiau akivaizdus. Tikintieji buvo įkalinami, kai kurie paaukojo gyvybę už tikėjimą. Iš kitų buvo atimta bet kokia karjeros galimybė, jie negalėjo mokyti, dirbti gydytojais ar eiti viešųjų pareigų. Tai buvo sunkaus išmėginimo metas“, – prisimena vyskupas V. Skomorovskis. Bet ir dar anksčiau, carinio valdymo metais, Katalikų Bažnyčia buvo labai suvaržyta, valdžios glėbys dusino net ir Ortodoksų Bažnyčią, kuri imperinėje Rusijoje turėjo valstybinės religijos statusą. Tad 35 metai tikros religinės laisvės Ukrainai yra išskirtinė patirtis. Žinoma, yra naujų sunkumų, tačiau kiekvieną kartą, kai švenčiama Nepriklausomybės diena, Viešpačiui yra dėkojama už neįkainojamą laisvės dovaną, kuria džiaugiasi katalikų bendruomenė.
Kaip vyskupui, jam tenka dažnai vadovauti ar dalyvauti už laisvę aukščiausią gyvybės kainą sumokėjusių vyrų ir moterų laidotuvių apeigoms. Ar tokia didžiulė auka yra prasminga, kaip ji sutinkama sielovadoje? Ukraina priversta gintis, nes buvo užpulta, pabrėžia Lucko vyskupas. Nežinia kiek tų, kurie gina savo tėvynę, galvoja – „aukoju savo gyvybę“. Daugelis nori gyventi ir išgyventi. Jie stoja į kovą, nes nėra kito, kas tai galėtų padaryti už juos. Kiekvienas gintų savo namus ir artimuosius nuo įsibrovėlio, besilaužiančio pro langus ar duris. Šiuo atveju visa šalis yra bendri namai, kuriuos reikia apginti nuo priešo. Tačiau karių darbas neatskiriamas nuo mirtino pavojaus ir, deja, jie krenta nuo priešo kulkų, nuo skeveldrų. Bet būtent auka rodo, kokia didžiulė vertybė yra bendri namai, kuriuos vadiname tėvyne, visus ukrainiečius siejantis ryšys. Būtent todėl jie pakilo į kovą.
„Kaina, kurią tenka sumokėti, yra tikrai labai didelė, tačiau ne mažesnė yra ir grėsmė. Priešas atėjo ne tik tam, kad primestų mums kitokią politinę sistemą ar nustatytų naujas rinkimų taisykles: jis atėjo žudyti, naikinti. Būtent dėl to, reaguodama į šią agresiją, Ukraina yra priversta gintis“, – pakartojo vyskupas.
Ką jis pats suprato karo metu? Taikos vertę. Tai neįkainojamas gėris, atsakė V. Skomorovskis. Karo patirtis ir tikrovė labai skyrėsi nuo įspūdžio, kurį jis buvo susidaręs skaitydamas knygas apie karą, žiūrėdamas filmus, stebėdamas žinias iš kitų karo zonų. Niekada negalėjo įsivaizduoti, kad karas yra toks. Tai beribis blogis, kuris įtraukia viską ir visus. Tai leido suprasti, koks didelis yra taikos gėris, kokia vertinga malda už taiką ir kaip reikia stengtis išvengti didžiojo karo blogio.
„Tikriausiai taikos vertę labiausiai suvokiame tada, kai jos nebėra, kai vyksta karas ir kai visi atsiduria pavojuje: vaikai, pagyvenę žmonės, silpni ir stiprūs – karas neaplenkia nė vieno. Būtent tada supranti, kokia neįkainojama dovana tautai ir valstybei yra taika, karo nebuvimas. Kita svarbi patirtis – solidarumas, ypatingas artumas, kurį Ukrainos žmonėms parodė daugybė žmonių iš visų pasaulio kampelių. Šis solidarumas, materialinė bei dvasinė parama, yra ilgalaikis: žmonės nenuilsdami už mus meldžiasi ir mums padeda. Tai labai didelė dovana. Toks solidarumas nėra primestas, bet trykšta tiesiai iš širdies. Tai – žmonių širdžių balsas. Visa tai mums teikia daug jėgų ir vilties. Toliau melskimės, kad šis karas kuo greičiau pasibaigtų“, – sakė Ukrainos lotynų apeigų vyskupų konferencijos pirmininkas V. Skomorovskis. (RK / Vatican News)
