Teologas T. Halikas vyskupams: kaip skaityti laiko ženklus dabar
Pasak čekų teologo, svarbiausia yra suprasti, kad šiandien tarptautinės bendruomenės institucijas paralyžiuojanti krizė iš tikrųjų nėra institucinė krizė. Tai pasitikėjimo krizė. Atsakomybės krizė. Solidarumo krizė. Galiausiai tai yra žmogaus dvasios krizė. Krizė, su kuria šiandien susiduria tarptautinės institucijos, nėra tiesiog organizacinio efektyvumo ar valdymo sistemų problema. Šios krizės priežastis – tai kultūrinių, moralinių ir antropologinių pamatų, ant kurių buvo pastatytos tarptautinės institucijos, erozija. Todėl, pasak kunigo Haliko, nepakanka reformuoti procedūras, bet reikia iš naujo apmąstyti pačius tarptautinės tvarkos pamatus – dvasinius ir etinius. Dabartinė geopolitinė krizė yra ir dvasinė bei antropologinė krizė – žmogaus sampratos, visuomenės prasmės ir gebėjimo suvokti žmoniją siejantį bendrą likimą krizė. Būtent čia Bažnyčia ir teologija turi ką pasiūlyti.
Kaip gi Bažnyčia turėtų reaguoti į didžiąsias šio meto problemas? Tikrai ne siūlydama politinių problemų sprendimus. Tai nėra nei jos kompetencija, nei pašaukimas, kalbėjo kunigas Džakartoje susirinkusiems vyskupams iš visos Azijos. Taip pat tikrai nebūtų geras sprendimas, jei Bažnyčia siūlytų pasitraukti iš viešojo gyvenimo į tariamai saugų privatų dvasingumą. Iš tikrųjų Bažnyčia yra pašaukta pasiūlyti tai, ko negali suteikti nei politika, nei ekonomika, nei technologijos – ji yra pašaukta skatinti išmintį, tai yra gilų žvilgsnį į žmogaus, jo gyvenimo pasaulyje prasmės ir jo pašaukimo slėpinį.
Vienas dabartinio meto krizės rezultatų yra populizmas, kuris maitinasi paviršutinišku realybės suvokimu. Dėl to Bažnyčia yra pašaukta pasiūlyti gilesnę viziją – kitokį požiūrį ir kitokį būdą megzti santykius. Pasak kunigo Tomašo Haliko, mūsų laikų krizės verčia stengtis sugrąžinti mūsų civilizacijai tai, ko iš tiesų jai labiausiai reikia – gebėjimą sustoti ir kontempliuoti. Mums reikia atsivertimo, kuris pakeistų patį realybės ir savęs pačių supratimo būdą.
Turime suvokti, kad tai, kas vyksta aplink mus, ir ypač tai, kas vyksta mūsų viduje, priklauso realybei, kuri yra daugybę kartų didesnė už mus pačius – realybei, kuri mus apglėbia ir kartu pranoksta. Žmogaus egzistencija visada yra buvimas su kitais. Mes tampame savimi per santykių tinklą, kuris mus sieja vienus su kitais, su gamtos pasauliu ir su Neaprėpiama Paslaptimi, kurią vadiname Dievu. Dėl to Bažnyčia turi būti bendrystės mokykla. Ji turi mokyti ir pati turi nuolat mokytis giliausio iš visų santykių – vienos nuo kitos neatskiriamų Dievo meilės ir artimo meilės.
Pirmiausia Bažnyčia turi užduoti sau du esminius klausimus: pirma – ar tai, kaip ji skelbia Evangeliją, padeda žmonėms giliau suprasti savo gyvenimą ir laikmetį, kuriame jie gyvena? Antra – ar kultūra, kurios dalis esame, mūsų patirtis ir realybės suvokimo būdas gali įnešti kažką nauja į tai, kaip mes suvokiame tikėjimą? Vatikano II Susirinkimas pasiūlė gilesnį ir dinamiškesnį Tradicijos supratimą. Pasak Susirinkimo, evangelizacijos darbas – taigi ir Evangelijos įkultūrinimas – niekada nėra baigtas. Jis turi toliau plėtotis, kritiškai apmąstant naujas istorines patirtis ir iš kultūros kylančius įkvėpimus.
Krikščionybės ateitis priklausys nuo to, ar mūsų bendruomenės taps vietomis, kuriose žmonės iš tiesų išmoks matyti – dėmesingiau žiūrėti vieni į kitus ir į pasaulį, įžvalgiau skaityti laiko ženklus. Ir ar per visa tai jie sugebės atpažinti Prisikėlusio Kristaus gyvą buvimą, kuris ir toliau viską atnaujina, kalbėjo čekų teologas kunigas Tomašas Halikas, dalyvavęs Džakartoje vykusioje Azijos vyskupų konferencijų asamblėjoje. (jm / Vatican News)
