Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)

Motina dangaus akimis

Dažnai girdime sakant, kad reikia tvirtai stovėti kojomis ant žemės, nepasiduodant tuščioms, o kartais ir žalingoms svajonėms. Net Biblijoje randame žodžių, kviečiančių kreipti žvilgsnį į žemę, ypač tada, kai į Viešpatį pakeltos akys nesulaukia atsako. „Mano akys pavargo žvelgti aukštyn“, – šiuos žodžius pranašas Izaijas leidžia ištarti sunkiai sergančiam karaliui Ezekijui, giliai nusivylusiam, kad jo maldos Dievui liko neišklausytos.

Tačiau jei šiandien nukreipsime žvilgsnį žemyn, mūsų akys pavargs dar labiau. Žinoma, matome ir daug gražių, džiuginančių dalykų, gal net tokių, kurie pažadina smalsumą ir troškimą giliau pažinti pasaulį. Vis dėlto tarp žemiškų dalykų rasti tai, kas leistų su pasitikėjimu ir ramybe žvelgti į ateitį, man atrodo nelengva. Smulkmeniškumas, skurdumas, žemumas, menkumas, ribotumas ir daugybė kitų dalykų, kurie galiausiai susilieja su tuo, kas žeidžia žmogaus orumą, – štai kas atsiveria, kai žvelgiame vien į žemės dalykus.

Ir vis dėlto šiandien mūsų tikėjimas kviečia mus leistis paimamiems už rankos ir  bent akimirkai patikėti: dangaus grožis gali padėti neįstrigti žemės purve. Tad leiskimės paimami už rankos Moters ir Motinos, kuri, nenuleisdama akių nuo dangaus, yra paimta ten, kur jos laukia Tėvas ir kartu esantis jos Sūnus. Galbūt tai padės mums pakelti galvą ir liautis žvelgus vien į tai, kas teikia tiek mažai džiaugsmo.

Prašykime, kad Marija padėtų mums pakelti žvilgsnį nuo visų tų dalykų, kuriuos kasdien matome šiame mažame ir labai ribotame mūsų visatos lopinėlyje:

nuo nuniokotos planetos, kuri tai skęsta potvyniuose, tai dega dėl išbalansuoto klimato – išbalansuoto tų, kurie mano, jog šiai planetai išsekus po ranka turės kitą;

nuo gyvenimo, kuriame net maistas, kurį valgome, nebėra gyvybės garantas: jei nenužudo apsinuodijimu, pražudo pertekliumi, o kiti miršta nuo jo stokos;

nuo kelio, kuris, užuot buvęs bendravimo ir žmonių susitikimo vieta, tapo nesaugia, neapibrėžta erdve – aikštele, kurioje pernelyg daug žmonių žaidžia mesdami iššūkį mirčiai;

nuo ekonomikos, kuri nuolat išgyvena krizę, verčia daugelį verkti, tačiau vis tiek, bent kai kuriose vietose, toliau skelbia: „viskas išparduota“;

nuo menkos ir žemos politikos, stokojančios idealų bei etikos, kuri, siekdama pritarimo, nori tarti savo žodį apie viską, net ir apie žmogaus dvasios gyvenimą;

nuo išsvajotų atostogų ir poilsio laikotarpių, kurie turėtų prablaškyti mintis ir atitraukti mus nuo kasdienių rūpesčių, bet vietoj to išsekina, supykdo ir kartais padaro daugiau žalos negu naudos;

nuo pramogų, paremtų smurtu ir silpnesniųjų engimu, nes šiandien, regis, svarbiausia jau ne būti taikoje su savimi ir kitais, o visiems parodyti, koks esi stiprus, nors neretai tai tėra dvasios skurdas;

nuo tuščios, beprasmės, manipuliuojamos ir nutildytos informacijos, kuri vis dažniau paslepia tiesą, užuot ją atskleidusi;

nuo sužeistos ir kenčiančios Bažnyčios, kuri sunkiai ryžtasi pajudėti, kad būtų arčiau žmonių ir megztų dialogą su šiuolaikiniu žmogumi, kuri kartais yra pernelyg įsitikinusi savo teisumu, kai įžengia į šio pasaulio galingųjų rūmus, kai nusiriša tarnystės prijuostę ir apsivelka vadovavimo uniformą, kai atsisako neturto ir apkabina turtą. Ir vis dėlto tai yra Bažnyčia, kurią mylime kaip vaikai, todėl trokštame ją patirti labiau kaip Motiną, nei kaip mokytoją.

Padėk mums, Motina dangaus akimis, pakelti žvilgsnį į aukštybes. Išmelsk mums malonę net žemės šiukšlėse atrasti mažus gėrio daigus, kurie tyliai, bet atkakliai vis dar geba augti kiekvieno geros valios žmogaus širdyje, nepaisant odos spalvos, kultūros, padėties, tikėjimo ar religijos.

Ir prašyk savo Sūnaus, tu, sėdinti šalia Jo, dovanoti mums drąsą eiti prieš srovę ir nepaklusti pasaulio logikai, kad kiekvienas iš mūsų, būdamas mažas, padarytų visa, kas įmanoma, kad šiai žemei dar padovanotų bent mažą Dangaus lopinėlį…

Adolfas Grušas