Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugpjūčio 2 d.)
Liepos 31-ąją Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius suteikė kunigystės šventimus iš Kretingos kilusiam veikliam ateitininkui, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtiniui diakonui Ignui Šopagai. Iškilmingose pamaldose taip pat dalyvavo Igno Šopagos vaikystės parapijos klebonas, o dabar Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, daug kunigų, ateitininkų ir tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Homilijoje vyskupas Algirdas Jurevičius kunigo tarnystę palygino su kempine. Jis yra pasirengęs sugerti viską – ir Dievo malonės dvasią, ir pamazgų pylimą, ir išgyventi sausros periodus: „Svarbu, kad jo širdis neužkietėtų. Bet viskam tam Viešpats duoda jėgų ir stiprina, jei mūsų žvilgsnis, panašiai, kaip ir apaštalo Petro yra nukreiptas į Jėzų, tuomet ir mes kartu su Petru galime drąsiai žengti per istorijos bangas.“
Telšių vyskupas taip pat priminė, kodėl kunigai yra vadinami dvasininkais: „Dvasininkas reiškia asmenį, kuris buvo pateptas ir apšviestas Dievo Dvasios. Todėl į jį gali gręžtis pasaulietis ir juo gali kliautis kaip vadovu kelyje. Kunigas regimai išreiškia paslėptą Bažnyčios prigimtį ir Evangelijoje Kristaus keliamus reikalavimus. Kunigo misija yra ne tik idealo aukštumų siekimas, bet ir kasdienybės žemumų pripažinimas.“
Ganytojas ragino niekada nepamiršti, kad didžiulį tikėjimo lobį nešiojamės moliniuose induose, kurie kartais pradeda aižėti, trūkinėti, prakiūra, tuomet juose nebesilaiko Dievo malonė. Tačiau net jei ir būsime suskilę, per mūsų atgailą Dievas vėl mus pataisys ir padarys nuostabiais jo meilės, malonės ir gailestingumo indais.
Naujajam Telšių vyskupijos kunigui vyskupas linkėjo prieš akis visuomet turėti Gerojo Ganytojo pavyzdį, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama, kuris atėjo ieškoti ir gelbėti kas buvo pražuvę. Pamaldų pabaigoje buvo paskelbta, kad Telšių vyskupijos neopresbiteris Ignas Šopaga paskirtas tarnauti vikaru Klaipėdos Taikos Karalienės parapijoje.
Liepos 31– rugpjūčio 2 dienomis Kretingoje vyko Porciunkulės atlaidai, kuriuose šiais metais paminėtas ir šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties ir perėjimo į amžinybę 800 metų jubiliejus. Piligrimų čia laukė ne tik iškilminga liturgija, bet ir katechezės, koncertai, žiburių eisena, susitikimai, edukacijos bei bendrystės vakarai. Dienraštyje Bernardinai.lt skelbiamoje Austėjos Žalalytės publikacijoje apie šių atlaidų istoriją ir dabartį pasakoja Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinė ministrė Jogilė Teresa Ramonaitė OFS. Priminusi, kad šie atlaidai – tai šv. Pranciškaus svajonės išsipildymas, kad kuo daugiau žmonių galėtų patekti į Dangų, pašnekovė drauge pripažino, kad šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau suprasti atlaidų prasmę, nes kartu silpnėja ir nuodėmės, atsivertimo bei Dievo gailestingumo, skirto ne tik stipriesiems ar tobuliesiems, samprata:
„Mes vis mažiau manome, kad tai, ką darome, yra svarbu. Atlaidai primena ne tik Dievo gailestingumą, bet ir mūsų pačių atsakomybę – ar iš tiesų trokštame Dangaus ir ką dėl to darome“, – dienraščiui Bernardinai.lt Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinė ministrė Jogilė Teresa Ramonaitė OFS.
Šv. Ignaco Lojolos dienos proga dienraštis Bernardinai.lt skelbia Ingos Bartulevičiūtės parengtą pokalbį su tėvu jėzuitu Luku Laniausku, kuriame aptariamas šio šventojo gyvenimas, iganciškojo dvasingumo pagrindai ir dvasinių pratybų reikšmė šiuolaikiniam žmogui.
Atsakydamas į klausimą, kuri šventojo Ignaco mintis ar gyvenimo pamoka galėtų būti svarbiausias atsakas į dabartinių laikų sunkumus, nerimą, susipriešinimą ir nuovargį, tėvas Lukas Laniauskas iškėlė dvasių skyrimą - Dievo atspaudų ir piktosios dvasios veikimo atpažinimą.
„Kaip Dievas veikia mūsų pasaulyje, taip ir piktoji dvasia stengiasi iš mūsų atimti malonę, gerumą ir meilę kitam žmogui. Tai matome šiandieniniame pasaulyje. Matome godžius, savanaudžius žmones, kurie nekenčia kitų. Jie eina į karą, naikina gyvybę, atima iš kitų viską. Tai yra velnio atspaudai. Ignaciškasis dvasingumas moko, kad mūsų gyvenime veikia dvi dvasios – geroji ir piktoji. Abi siekia mūsų dėmesio. Tačiau Ignacas moko nuolat gręžtis į Viešpatį ir kovoti su piktąja dvasia. Žvelgdami į šiandienos pasaulį matome pasekmes, jei žmogus pasirenka piktąją dvasią. Tai yra nuodėmės išraiškos. Tačiau negalime pasilikti tame kare, blogyje ir mirtyje. Esame kviečiami savo gyvenimu atspindėti Dievo gerumą, malonę ir meilę. Tik tokiu būdu tas karas, apie kurį kalba Ignacas – kova tarp gerosios ir piktosios dvasios, – per mūsų pasiaukojimą ir meilę Viešpačiui gali perkeisti pasaulį Jėzaus Širdimi“, – dienraštyje Bernardinai.lt drąsina jėzuitas Lukas Laniauskas.
Parengė Giedrius Tamaševičius
