Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugpjūčio 16 d.)
Rugpjūčio 11 d. paskelbtame Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo kreipimesi į tikinčiuosius rašoma: „Kiekviena žinia apie galimą nederamą elgesį su vaiku ar pažeidžiamu asmeniu sukrečia ir skaudina. Už kiekvienos tokios žinios pirmiausia yra žmogus, jo išgyvenimai ir skausmas, kartais ilgus metus nešiota patirtis ir kančia. Ji paliečia ne tik nukentėjusį žmogų ir jo artimuosius, bet sužeidžia ir visą bendruomenę. Ypač skaudu, jei žmogus galėjo nukentėti ten, kur turėjo jaustis saugus. Reikia tiesos, atsakomybės ir konkrečių pastangų, kad tai, kas žeidžia žmogų, nesikartotų. Mūsų pareiga – daryti viską, kad tikinčiųjų bendruomenėje nebūtų vietos nederamam elgesiui“.
Vilniaus universiteto klinikinės psichologijos profesorė Danutė Gailienė rugpjūčio 14 d. dienraštyje 15min.lt skelbiamame pokalbyje įvardija, kokių siaubingų pasekmių žmogui palieka piktnaudžiavimas patirtas iš dvasinio autoriteto, jo veidmainystė piktnaudžiaujant savo galia ir drauge skelbiant moralinius idealus: „Jeigu žmonės patyrė kažkokių skaudžių dalykų, jie kažkur turi viltį. Jie galvoja: „Vis tiek kur nors yra teisingumas, gal yra kažkur šviesa.“ Tai labai žmogiška. Nekalbu specifiškai apie tikėjimą, bet net ir Bažnyčioje nesilankantis žmogus yra dvasinė būtybė. Ir tos viltys, tikėjimai apie kažką aukštesnio, apie kažką kilnesnio vis tiek yra. Taigi, kai piktnaudžiauja dvasinis autoritetas (pvz., kunigas), tai galima sakyti, sugriauna žmogaus ryšį su Dievu. Tarsi galutinė viltis panaikinama. Nes jeigu ir čia tokie dalykai gali darytis, tai nėra vilties.“
Filosofas Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius išsamiame rugpjūčio 12 dieną paskelbtame išsamiame pokalbyje su dienraščio 15min.lt žurnaliste Raimonda Mikalčiūte-Urbone įvardija tris sprendimus, kuriuos Lietuvos Bažnyčia, panašių skandalų akivaizdoje turėtų priimti jau dabar. Pirmiausia, profesoriaus teigimu, Bažnyčia turėtų sutikti sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri istoriškai ir sistemiškai aiškintųsi piktnaudžiavimo Lietuvos Bažnyčioje padėtį. Antrasis sprendimas būtų Bažnyčios inicijuotos diskusijos, kuriose būtų ne tik aptariamas pats piktnaudžiavimo reiškinys, bet ir naujai reflektuojama seksualinė moralė. Trečias sprendimas – tai kreipimasis pagalbos į kitų šalių Bažnyčias, kurios jau ėmėsi nuoširdžiai spręsti šią problemą ir kurios būtų pasirengusios pasidalinti patirtimi. Šie dalykai, pasak Povilo Aleksandravičiaus, padėtų keisti katalikų mentalitetą ir padėtų Bažnyčiai palaipsniui pereiti nuo galios logikos prie meilės logikos.
Apie sisteminių pokyčių Bažnyčioje poreikį kalba ir Santaros klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas kunigas Gabrielius Satkauskas, kurio mintis rugpjūčio 15 d. dienraštyje Alfa.lt paskelbtame straipsnyje pristato žurnalistė Augustė Januškaitė. Kunigo teigimu, Bažnyčioje turėtų nebelikti kultūros, kurioje dvasininko autoritetas tampa sunkiai kvestionuojamas, o institucijos reputacijos išsaugojimas gali nustelbti nukentėjusio žmogaus interesus. Galutiniu tikslu turėtų tapti ne vien jau įvykusių nusikaltimų išaiškinimas ir kaltųjų nubaudimas, bet ilgalaikės saugumo kultūros sukūrimas – tokios aplinkos, kurioje rizika būtų pastebima anksti, egzistuotų reali atskaitomybė, o apie galimus pažeidimus būtų galima pranešti nebijant pasekmių.
Alfa.lt straipsnyje cituojamas Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius, remdamasis kitose Europos šalyse atliktais tyrimais, teigia, kad realus seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje mastas būna didesnis nei viešai žinomų atvejų skaičius. Kita vertus, paviešintos istorijos nesuteikia pagrindo atsakomybę perkelti visiems dvasininkams: „Jie nėra išimtis, pasitaikanti kartą per 100 metų, bet jie nėra ir masinis dalykas, kuris leistų taikyti kolektyvinę atsakomybę visam luomui ar socialinei grupei.“
Paulius Subačius taip pat primena pasauliečių iniciatyvos „Svarbus reikalas“ raginimą Bažnyčioje imtis gerokai ryžtingesnių priemonių. Tarp keliamų klausimų – ar seksualinio išnaudojimo atvejais pakanka laikinų draudimų eiti pareigas, ar turėtų būti sprendžiama dėl dvasininko pašalinimo iš kunigų luomo. Tačiau kur kas svarbiau yra ne bausmės jau paaiškėjus galimiems nusikaltimams, o ankstyvas jų atpažinimas, o tam, Pauliaus Subačiaus teigimu, būtina stiprinti ne tik dvasininkų, bet ir visos aplink nepilnametį esančios bendruomenės pasirengimą pastebėti nerimą keliančius ženklus.
Parengė Giedrius Tamaševičius
