Sirija. S. Juditos tarnystė Dievui ir žmonėms karo ir sunkumų akivaizdoje
33 metus sesuo Judita Cáková priklauso Šv. Vincento Pauliečio Gailestingumo dukterų bendruomenei. Būdama kvalifikuota slaugytoja, ji tarnavo įvairiose pasaulio vietose, įskaitant pabėgėlių stovyklas ir konfliktų zonas, kol atvyko į Damaską. Vieno susitikimo metu ištarti žodžiai liko jos atmintyje iki šiol. Kai žmonės klausė: „Kas ta moteris, kuri mums padeda?“, vertėja tiesiog atsakė: „Tai moteris, kuri myli Dievą ir žmones“. Vienuolės sprendimą savanoriauti humanitarinėse misijose įkvėpė vienas straipsnis – ją giliai sujaudino didžiulis skurdas žmonių, kurie pabėgo nuo karo ir smurto nieko neturėdami ir kuriems reikėjo net pačios elementariausios pagalbos. Šiandien jos misija įgavo kitokią formą. „Mano pareiga – vadovauti ligoninei taip, kad ji būtų finansiškai tvari, kartu išlikdama ištikima mūsų charizmai tarnauti vargšams.“, – sako s. Judita.
Ligoninė, Damaske plačiai žinoma kaip „Prancūzų ligoninė“, priklauso Šv. Vincento Pauliečio Gailestingumo dukterims. Jos ligoninę administruoja, o dauguma darbuotojų yra pasauliečiai profesionalai. Kai sesuo Judita pirmą kartą atvyko į Siriją, ji nekalbėjo arabiškai ir turėjo prisitaikyti prie visiškai kitokios sveikatos priežiūros sistemos. „Aš šiek tiek mokėjau prancūziškai ir angliškai, – prisimena ji su šypsena, – bet visos kalbos susimaišė mano galvoje.“ Pamažu ji rado būdų bendrauti ir įsitvirtino darbe operacinėje.
Šiandien ligoninė veikia sudėtingomis sąlygomis. Joje yra 108 lovos, apie 250 darbuotojų, dirba apie 130 gydytojų. Sesuo Judita pripažįsta, kad ligoninė labai priklauso nuo tarptautinės paramos. Finansinio stabilumo išlaikymas yra nuolatinis iššūkis, kartu išliekant ištikimam ligoninės misijai. „Negalime tarnauti tik vargšams, nes neturime organizacijos, kuri galėtų finansuoti visą jų priežiūrą. Dėl šios priežasties mes taip pat priimame pacientus, kurie gali sau leisti gydymą, todėl tokiu būdu galime suteikti priežiūrą tiems, kurie negali“, – pasakoja s. Judita. Ligoninė glaudžiai bendradarbiauja su „Caritas“ ir keliomis labdaros organizacijomis Sirijoje, kurias remia tarptautiniai donorai; taip pat yra gavusi didelę paramą per Vatikano „Atviros ligoninės“ iniciatyvą.
Sirijos visuomenė nuo 2011 m. prasidėjusio karo smarkiai pasikeitė. „Daugelis žmonių dirba po du darbus vien tam, kad išgyventų. Daug išsilavinusių žmonių, ypač krikščionių ir mažumų bendruomenių narių, emigravo į Europą, Ameriką ir Australiją.“ Regioninė įtampa pridėjo dar vieną netikrumo sluoksnį: sprogimai ir raketų atakos tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Vienas išpuolis jos atmintyje išliko ypač ryškus. Po sprogdinimo, nusinešusio kelias gyvybes, dauguma sužeistųjų, jaunų žmonių, buvo atvežti į „Prancūzų ligoninę“. „Kai po operacijos paklausėme, kaip galėtume jiems padėti, beveik visi jie atsakė tą patį: jie nori išvykti iš šalies“, – prisimena s. Judita.
Nepaisant smurto, siaučiančio aplink, ligoninė stengiasi išlikti vilties vieta. Personalo nariai skatinami matyti Kristų kiekviename žmoguje ir elgtis su kiekvienu pacientu oriai ir su atjauta. „Tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės čia jaučiasi saugūs.“ Karo, sunkumų ir netikrumo akivaizdoje pasikeitę gyvenimai ir toliau palaiko jos viltį.
(DŽ /Vatican News)
