„Palik savo rūpesčius ir keliauk“: piligrimystės prasmė ir džiaugsmas
Pastaruoju metu pastebimas didesnis susidomėjimas piligrimystėmis. Nors kiekviena šalis turi savo garsių šventovių, į kurias žmonės keliauja ypač jose minimų švenčių proga, piligrimai nuo seno yra labai pamėgę Ispanijos Kompostelos Santjagą, į kurį kasmet atvyksta vis daugiau žmonių. Vien per pastaruosius metus Santjago šventovė 273 tūkst. piligrimų išdavė pažymėjimus, patvirtinančius, kad jie įveikė bent paskutinę piligrimų kelio atkarpą ir atvyko į Santjagą.
Didelių piligrimų srautų laukiama ateinančiais metais, kai Kompostelos Santjage bus švenčiami apaštalo Jokūbo šventieji metai. Pagal XII amžių siekiančią tradiciją, Jokūbo metai skelbiami tais metais, kai liepos 25 d. minima apaštalo šv. Jokūbo liturginė šventė sutampa su sekmadieniu. Tokie sutapimai reguliariai kartojasi kas 6, 5, vėl 6 ir 11 metų. Artimiausias sutapimas – ateinančių metų liepos 25 d., tad 2027-ieji Santjago šventovėje bus švenčiami kaip Jokūbo šventieji metai.
Apaštalas šv. Jokūbas Vyresnysis, apaštalo šv. Jono brolis, buvo vienas iš pirmųjų Jėzaus mokinių. Juos abu Jėzus sutiko prie Galilėjos ežero. Pasak tradicijos, Jokūbas pirmiausia skelbė Evangeliją Jeruzalėje, o vėliau nukeliavo net iki Iberijos pusiasalio. Grįžęs į Judėją, jis vadovavo Jeruzalės krikščionių bendruomenei. Apie 40 m. buvo nukirsdintas karaliaus Erodo Agripos įsakymu. Vadinamoji „Aukso legenda“ pasakoja, kad Jokūbo pasekėjai nugabeno jo kūną į dabartinę Ispaniją – kraštą, kur jis lankėsi ir skelbė Kristų. Apaštalo kapą gerbė ir lankė vietos krikščionys, tačiau piligrimysčių tradicija pradėjo formuotis tik IX amžiuje. Piligrimų skaičius greitai augo ir Kompostelos Santjagas tapo taip pat lankomu miestu, kaip Roma ir Jeruzalė.
Austrijos Linco vyskupijos piligrimysčių koordinatorė Andrea Reisinger sako, kad iš tiesų į Santjago šventovę keliauja kaskart daugiau žmonių. Per visą Europą yra nužymėta daug kelių, kurių tikslas – šv. Jokūbo miestas. Tačiau gana populiarios ir piligrimystės į vietines šventoves, tokias kaip Austrijos Mariacelio Švč. M. Marijos bazilika.
Šiais laikais į piligrimines keliones vyksta ne tik kurios nors amžiaus grupės ar ypatingai pamaldūs žmonės. Tarp piligrimų sutiksime ir jaunų, ir pagyvenusių žmonių, ir vaikų, ir senelių. Keliauja ir tikintieji, ir tie, kurie ieško ramybės, nori ramiai pamąstyti apie gyvenimo prasmę dabartiniais skubėjimo ir įvairių krizių laikais. Pasak Andrea Reisinger, kažko, kas pranoksta žemiškąjį horizontą, suvokimas ir dvasinio ryšio su tuo slėpiniu ieškojimas daugeliui žmonių yra labai svarbi vertybė, net jei jie nėra tikintieji tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau ir jiems tinka senųjų laikų piligrimų patarimas: „Palik savo rūpesčius ir keliauk!“ Iš tiesų piligrimystė gali padėti atsiriboti nuo kasdienybės, praplėsti minties ribas ir įgyti naujų perspektyvų. Kelionės nuovargis, pasinėrimas į gamtą, bendravimas su keliaujant sutinkamais žmonėmis, savęs suvokimas kaip keliaujančiojo padeda pažvelgti giliau į savo gyvenimą, mano Linco vyskupijos piligrimysčių koordinatorė. (jm / Vatican News)
