Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus, išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“ Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.“ Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“ Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. (Mt 14, 13–21)
MAISTAS KITIEMS
Esame labai išalkę…
Tai ne kūno alkis. Žmonės, kuo toliau, tuo labiau trokšta prasmės, pilnatvės, laimės, ramybės. Jie alksta tų dalykų, kurie galėtų pripildyti širdis, mūsų širdis, kiekvieną širdį…
Savo gyvenimą galėtume apibūdinti kaip pilnatvės ieškojimą: jausmai, pasitenkinimas, džiaugsmai… visa tai, ką darome, gerai pamąsčius, skirta numalšinti tą didžiausią, absoliutų alkį, užplūdusį mūsų širdis.
Jėzus mato tą mūsų begalinį alkį. Jis žino, kad patys nepajėgsime rasti atsakymo į šiuos didžiuosius klausimus.
Evangelistai šešis kartus kalba apie duonos padauginimą. Tai esminis Jėzaus stebuklas, ne tiek dėl to, kokį įspūdį jis padarė stebuklą mačiusiems, kiek dėl jame slypinčios reikšmės.
Jėzus atjaučia minią, galima sakyti, kenčia kartu su tais žmonėmis. Graikiškas terminas, apibūdinantis Jėzaus požiūrį, reiškia patį giliausią išgyvenimą.
Puiku! – galvojame mes, – Jei Dievas užjaučia mus, tada nebėra kuo rūpintis. Jis tikriausiai išspręs kilusią problemą.
Kurgi ne…
Mes kartais tenkinamės mažomis ir laikinomis gyvenimo teikiamomis paguodomis. Manome, kad supratome ir pasiekėme viską, todėl mums pavyko įgyvendinti kokią svajonę. Tikrai sunku pažadinti alkį tame, kieno pilvas pilnas! Toks žmogus nebealksta prasmės, laimės ir ramybės, nes viską užgožia maži gyvenimo teikiami džiaugsmai. Tada pirmas žingsnis į atsivertimą yra giliausios meilės suvokimas, kurį, kartais iki galo ir nežinodami, nešiojamės savo širdyje.
Aplink Jėzų renkasi gausios minios. Viešpats užjaučia jas, myli žmones, žino, ko jiems reikia. Mūsų Dievas nėra abstrakti būtybė, Jis nesėdi ant debesų, kad galėtų valdyti žeme bėgiojančias skruzdėles, tačiau net ir Evangelijoje aprašomu atveju, Viešpats neskuba veikti pats, bet prašo savuosius pagalbos.
Vadovaudamiesi sveiku protu apaštalai duoda Jėzui patarimą: tegul kiekvienas pasirūpina savimi.
Ar ne tokią žinią kasdien mums skelbia pasaulis? Problemos yra tavo, tad ir grumkis su jomis, kaip sugebi.
Tačiau Jėzus nepriima šios minties: alkis, tiek fizinis, tiek dvasinis, gali būti numalšintas, tačiau tam reikia mūsų pastangų.
Mums atrodo, kad mes to nesugebame, mums stinga priemonių, nepakanka tikėjimo, pernelyg daug raugių pridygę mūsų širdyse… Kiekvienas pasiteisinimas atrodo tinkamas, kad tik neatsilieptume į šį prašymą, tačiau Jėzus atkakliai laikosi savo: Jam pakanka to, kas yra, nors ir labai mažai.
Disproporcija, atrodo, pabrėžiama sąmoningai: keli duonos kepalėliai ir pora žuvų neaprėpiamai miniai. Ši situacija kelia nerimą, savotišką neviltį, tuos jausmus, kuriuos patiriame, mėgindami skelbti Dievo Žodį, parodyti solidarumą, padaryti ką nors gera. Atrodytų, mėginame pasidalyti šiluma, kalbame apie gėrį ir drauge žinome, kad tiems žmonėms pasaulyje nuolat teks susidurti su prievarta, egoizmu, prisitaikėliškumu.
Žinome, kaip geranoriški žmonės dažnai būna išnaudojami, kaip iš jų šaipomasi…
Ar reikėtų pasiduoti? Tikrai ne, nes kiekvienas poelgis, kuris palydi Dievo darbus, yra vaisingas, kiekviena, kad ir maža pastanga atnešti gėrį yra pranašiškas Dievo, sėjančio gerą sėklą, ženklas, išreiškia šeimininko, nepasimetančio, išvydus rauges dirvoje, kantrybę. Reikia tik stiprybės nepavargti, dalytis su kitais tuo, kas esame, taip, kaip patys semiamės jėgų iš Viešpaties, tapusio mūsų Maistu.
Adolfas Grušas
