Septynioliktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus bylojo minioms: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“
„Ir vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus Karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų.“ (Mt 13, 44–46)
NEPATOGI KARALYSTĖS LOGIKA
Yra amatų, kurie šiandien pamažu nyksta arba jau visai išnyko. Kas šiandien iš jaunų žmonių žino, ką reiškia būti galąstoju? Ir kas sutiktų tokiu būti? Jei peilis atšimpa, jis dažnai tiesiog išmetamas ir nuperkamas naujas. Kas šiandien svajotų būti batsiuviu, mažame klijais kvepiančiame kambarėlyje kantriai taisančiu nudėvėtus batus? Jei batas suplyšta, einame į parduotuvę ir perkame naują porą už kiek įmanoma nedidelę kainą.
Vis dėlto, ačiū Dievui, dar tenka sutikti šio, jau praeinančio pasaulio liudytojų. Dar yra senų amatininkų – o gal juos teisingiau būtų vadinti gyvenimo menininkais, kurie iš pačių netikėčiausių kampelių ištraukia įvairiausių įrankių. Apie kiekvieną daiktą jie gali papasakoti labai daug: iš kur jis kilęs, kam buvo skirtas, kaip buvo naudojamas. Iš jų žodžių, iš gyvo žvilgsnio ir širdies šilumos dvelkia pasaulis, kurio jau beveik nebėra, bet kuris vis dar traukia ir žavi. Tai pasaulis, kuriame susitinka senų daiktų kvapas ir naujų atradimų džiaugsmas; pasaulis, kurio lobį šeimininkas rūpestingai saugo savo namuose.
Žvejo gyvenimas gali atrodyti poetiškas, tik žvelgiant į jį nuo kopų viršūnės, matant laivelius, saulėlydžio metu išplaukiančius į atvirą jūrą. Jūra paprastai iš žvejų pareikalauja daugiau prakaito, ištvermės ir kantrybės, negu romantiško žavėjimosi jos grožiu. Traukti į krantą šlapius tinklus ir druskos persigėrusias virves – tai sunkus, alinantis, kartais žeidžiantis ir kūną, ir dvasią darbas. O galiausiai, dėl ko? Dėl kelių žuvų, dalis kurių yra per mažos ar netinkamos maistui? Žvejys turi būti pasirengęs ne kartą grįžti į krantą beveik tuščiomis rankomis…
Evangelijoje Dievo Karalystė tam tikra prasme irgi panaši į tokį tinklą: ji reikalauja triūso, kantrybės ir pasitikėjimo, netgi tada, kai vaisiai atrodo menki. Į jūron mestą tinklą patenka visko… ir galbūt čia slypi viena iš Karalystės paslapčių: joje yra vietos visiems, joje niekas iš anksto neatstumiamas, ji panaši į tinklą, kuris „surenka visokių žuvų“ – gerų ir blogų, be išankstinio skirstymo.
Evangelija primena mums, kad galutinis atskyrimas įvyks laikų pabaigoje. Tuomet išryškės tiek padarytas gėris, tiek ir atneštas blogis. Tačiau šiandien, mūsų kasdienybės tinkle, yra ir viena, ir kita. Į Karalystės tinklą patenka įvairiausia gyvenimo tikrovė. Panašiai, kaip seno amatininko namuose, kur tarp daugybės daiktų kiekvienas turi savo istoriją ir vertę, taip ir žmogaus gyvenime viskas gali tapti lobiu: maža patirtis, nedidelė nesėkmė, kuklus pasisekimas, nusivylimas, džiaugsmas, netgi tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Iš visko, tikrai iš visko esame kviečiami mokytis, kaupti išmintį ir atpažinti Dievo veikimą. Visa gali patekti į mūsų gyvenimo tinklą.
Juk bet kurią akimirką tinklas gali prisipildyti gerų ir didelių žuvų. Bet kurią akimirką, sėjant gerą sėklą, greta kviečių gali pasirodyti raugės. Bet kurią akimirką, ariant savo gyvenimo lauką ir kantriai dirbant, galima aptikti paslėptą lobį. Galbūt tai bus tai, ko širdis seniai laukė, nors nedrįso įvardyti. Žmogus ieško brangaus perlo, skiria tam savo jėgas ir laiką, kol galiausiai atranda tą vienintelį, kurio vertė pranoksta viską, ką turėjo iki tol. Tada visa kita pasirodo mažiau svarbu: jis parduoda, ką turi, ir įsigyja perlą, perka lauką, kad turėtų paslėptą lobį – tą lobį, kuris perkeičia visą gyvenimą.
Štai ką daro Dangaus Karalystė: ji perkeičia gyvenimą. Kai ją atrandame, niekas nebelieka taip, kaip buvo anksčiau. Ji pripildo širdį džiaugsmo ir leidžia naujai pažvelgti net į tai, kas iki tol atrodė neabejotina. Žmogus supranta, kad tai, ką laikė saugumu, nėra galutinis lobis, ir pasiryžta atsisakyti mažesnių dalykų dėl to, kas iš tikrųjų teikia gyvenimą. Tačiau tam reikia drąsos. Be rizikos, be pasitikėjimo, be žingsnio pas Dievą Karalystės lobis lieka paslėptas.
Todėl tenka rizikuoti. Dievo Karalystės logikoje nėra vietos tam, kuris užsidaro vien patogiame tikrume, kartodamas sau: „Visada taip darėme“.
Pas Dievą toks požiūris nepriimtinas. Viešpaties logika yra kitokia: perlas yra per brangus, lobis per didelis, kad jo ieškodami, nerizikuotume.
Ir tada išvystame Karalystę…
Adolfas Grušas