Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

AR TIKRAI ESAME IŠRINKTIEJI?

Mons. Adolfas Grušas

Kai kalbama apie žmonių grupę, pasirinktą ypatingai užduočiai, paprastai manome, jog buvo parinkti geriausi iš patikimų žmonių - tie, apie kuriuos žinome, jog jie sugebės gerai atlikti patikėtą darbą.

Senajame Testamente „išrinktąja“ vadinama visa Izraelio tauta. Izraelitai, prisimindami iš Dievo gautas malones, ypač išlaisvinimą iš Egipto vergijos, save laikė Dievo „išrinktąja“ tauta, Jo numylėtine, pašaukta palaikyti su Juo ypač artimą, gilų, beveik sūnišką ryšį. Neatsitiktinai šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje apie Izraelio tautą kalbama, kaip apie Dievo „pakeltą ant erelio sparnų“ ir atvestą pas Jį prie Sinajaus kalno Dievo „nuosavybę“, „šventą tautą“. Yra pagrindo manyti, kad tuo pačiu kriterijumi vadovavosi ir ankstyvoji Bažnyčia, vadinama „Naujuoju Izraeliu“, „naująja tauta“, pastatyta ant dvylikos naujų giminių - Viešpaties išrinktų dvylikos mokinių pamato.

Jei manome, kad „išrinktieji“ buvo patys geriausi ir patikimiausi žmonės, ar iš tiesų tiek Izraelio tauta, tiek Dvylikos mokinių grupė atitiko šiuos reikalavimus?

Jeigu išrinktuosius suprantame kaip geriausius, tikrai kiltų abejonių, ar Izraelio tauta buvo „geriausia“. Politiniu požiūriu ji neturėjo nei įteisintos valdžios formos, nei juo labiau regimo vadovo, nes tautai vadovavo pats Dievas. Socialiniu požiūriu, prisimenant išėjimo iš Egipto istoriją, būtų galima manyti, jog tai buvo plėšikų tauta, kadangi žydai apiplėšė Egiptą, pasiimdami jo gėrybes. Ekonominiu požiūriu, būdama pusiau klajokliška tauta, ji tikrai negalėjo turėti didelių turtų.

Jeigu tą patį kriterijų pamėginsime pritaikyti Dvylikai, reiktų prisiminti, kad tarp jų nebuvo nė vieno išsilavinusio žmogaus, juo labiau Rašto aiškintojų, kunigų ar fariziejų, galėjusių pasigirti tinkamu teologiniu pasirengimu. Tai buvo žvejų grupė - užimantys kuklią padėtį žmonės, beveik neabejotinai neraštingi. Tarp tų, kurie mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti, vienintelis - muitininkas Matas - anaiptol nebuvo itin įkvepianti figūra. Negana to, tarp apaštalų buvo bent vienas zelotas, tai yra, to meto teroristinės grupuotės atstovas. Be to, dauguma mokinių buvo iš Galilėjos - srities, kuri to meto visuomenės nuomone tikrai nebuvo „viena geriausių“.

Izraelio tauta, kaip apie ją pasakoja Senasis Testamentas, tikrai nebuvo patikima ir Viešpačiui atsidavusi tauta, lengvai pasiduodanti pagundai, greitai nusigręžianti nuo jai parodyto kelio. Jėzaus patikėtiniai savo vardui garbės tikrai nepadarė: jie išdavė savo Mokytoją, tris kartus Jo išsigynė, masiškai pabėgo nuo kryžiaus ir net atsisakė tikėti Jo prisikėlimu.

Apaštalai tikrai nepasižymėjo nei protu, nei galėjo pasigirti savo darbo rezultatais. Jie beveik niekada nesuprato Mokytojo žodžių prasmės, ne kartą nesėkmingai bandė išvarinėti demonus ar daryti stebuklus Jėzaus vardu, o dažnai parodė, jog gerai nemoka net savo žvejų amato, tiek, kad prireikė stebuklingos žūklės, jog apskritai kas nors pavyktų…

Vis dėlto, nepaisant šių didelių žmogiškų netobulumų, būtent jie yra Dievo „išrinktieji“. Dar daugiau: galbūt jie ir yra išrinkti kaip tik dėl savo netobulumų ir žmogiško vargo. Dievas renkasi ne pagal sugebėjimus. Dievas renkasi tam, kad žmogui patikėtų užduotį. Dievas renkasi žmogų ne dėl to, kuo jis yra dabar, bet dėl to, kuo yra pašauktas tapti.

Kaip tik šitaip reiktų žvelgti į mokinių pasiuntinybę. Jėzus pašaukia Dvylika suteikti pasitikėjimo ir atgaivos tautai, neturinčiai vilties ir duonos. Jis pašaukia juos parodyti gailestingumą, susidūrus su žmonių negalėmis ir jų nutolimu nuo Dievo. Jėzus pašaukia mokinius skelbti Gerąją Karalystės Naujieną, laikantis sveiko proto, nepersistengiant ir nenorint pasiekti visų. Jis šaukia mokyti ne taip, kaip to meto mokyklų rabinai, laukdavę mokinių savo namuose, bet einant žmonių keliais, o svarbiausia - pašaukia juos aukotis dėl kitų, nelaukiant jokio atlyginimo.

Tai buvo pasitikėjimo verti ir vilties kupini, gailestingi žmonės, jautrūs net tiems, kuriais sunku patikėti, sveiko proto ir nuolankūs žmonės, giliai įsimylėję žmoniją, iki galo dovanojantys save…

Dievas istorijoje darė stebuklus per žmones. Aš vis dar atkakliai tuo tikiu…