Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)
DIEVAS MUMYSE
Mons. Adolfo Grušo homilija
Jėzus sėsdavo prie stalo su visais: su mokesčių rinkėjais, muitininkais, nusidėjėliais, fariziejais… Ne kartą dėl to, kad prie savo stalo Viešpats kvietė visus, o Jo vaišės buvo skirtos ne tobuliems, bet tiems, kuriuos visi atstūmė ir kurių niekas nemylėjo, Jis susilaukė pasmerkimo.
Mišios nėra išskirtinis malonės būsenoje esančių žmonių klubas. Žvelgiant Jėzaus akimis - tai pagalbos ieškančiųjų sambūris. Mes, o ne kas kitas amžių eigoje jas pavertėme tyrųjų puota. Eucharistija skirta tiems, kurie jaučiasi stokojantys, sužeisti, kenčiantys…
Mišiose dalyvaujame todėl, kad mums reikia Viešpaties meilės, o ne todėl, kad jau esame viską tinkamai sutvarkę ir mūsų gyvenime viskas tobula. Eucharistijoje priimame Viešpatį savo netobulomis, nešvariomis rankomis… ir vis dėlto Jis ateina, nusileidžia ant mano rankų ne todėl, kad būčiau to vertas, bet todėl, kad man Jo reikia, nes Jis yra didesnis už mano klaidas.
Todėl Eucharistija yra mylimųjų, o ne teisiųjų šventė.
Kas švenčia Eucharistiją, tas žino, jog nėra jos nusipelnęs, tačiau pažįsta tą apkabinimo jausmą, kuris leidžia pradėti iš naujo, grąžina į kelią ir silpnumą paverčia negirdėta stiprybe.
Taip, Kristaus Kūnas yra konsekruota duona, bet pirmiausia - tai žmonės: vyrai, moterys, aš pats, mano kūnas.
Mylėti duonos gabalėlį įmanoma ir labai lengva. Būkime atviri: vien tik tikėjimas, kad jame yra Dievas, mūsų gyvenimo smarkiai nepakeičia. Tačiau mylėti žmones - visai kas kita, tikėti, kad kituose žmonėse slypi Dievas, yra kur kas sunkiau.
Argi iš tiesų ne lengviau pamatyti Dievą savo žmonos ar vyro veide, negu duonos gabalėlyje? Argi ne lengviau Jį išvysti savo vaiko veide? Argi ne lengviau Jį atpažinti saulėlydyje, žvilgsnyje, intymiame pokalbyje, rankoje, kuri tau padeda, negu laše vyno?
Įmanoma kalbėti apie Dievo meilę, nemylint žmogaus, tačiau, kas iš tiesų myli žmogų, tas anksčiau ar vėliau pamilsta ir Dievą.
Dievas tapo kūnu - štai didysis slėpinys, kurį išpažįsta Bažnyčia.
Krikščionybės savitumas yra tikėjimas Dievo įsikūnijimu. Visagalis prisiėmė kūną, neliko kažkur nepasiekiamose aukštybėse.
Prie Dievo artėjame per sekmadienio Duoną, per meilę žmogui, kūdikio verksmą, džiaugsmo ašaras, tačiau didžiausias tarpininkas šioje kelionėje yra kūnas.
Krikščionybė yra kūno religija. Per amžius buvo mėginama atskirti materiją ir dvasią, visa, kas kūniška, dažnai buvo laikoma purvina, menka, net priklausančiu velniui, pamirštant, kad mūsų kūnas yra Dievo buveinė.
Kai priimame Komuniją, Kristus savo Kūne ateina gyventi į mano namus.
Jei tai daro Dievas, tai daryti galiu ir aš.
Jei Jis nesigėdija ateiti čia, jei teikiasi apsigyventi mano namuose, tuomet ir aš turiu priimti bei pamilti šį savo kūną, mokytis jį mylėti.
Gražu kiekvienoje Eucharistijoje patirti Dievą, kuris mūsų ieško, Dievą, kuris ateina atsiliepti į mūsų širdies abejones. Atrodo neįtikėtina, tačiau Jam mes esame brangūs tokie, kokie esame: šviesos ir šešėlių pynė.
Iš tiesų neturime ką Jam pasiūlyti, tik savo duženų pilną istoriją, kuriai reikia pagydymo. Mums belieka Jį priimti…
Kartais per Mišias norisi nusišypsoti, pagalvojus apie Jėzaus sumanumą.
Jis galėjo likti tarp mūsų tūkstančiu būdų, galėjo palikti galingą ir nedviprasmį savo buvimo ženklą, kuris įtikintų visus, net ir labiausiai abejojančius.
Tačiau ne. Tai nebūtų buvęs Jo stilius…
Jėzus pasirinko likti tarp mūsų trapiame ir kasdieniame duonos bei vyno ženkle.
Visas Jo kūnas, visa Jo istorija, visas Jo aistra alsuojantis gyvenimas yra ten - tame trapiame, regis, nereikšmingame duonos gabalėlyje. Valgyti. Kontempliuoti. Saugoti.
„Štai mano kūnas“, - ištarė Jis. Mes gal būtume laukę žodžių: „Štai mano dievystė“, bet ne… kūnas, trapus ir pažeidžiamas.
Kūne telpa visa, kas vieną žmogų sujungia su kitu: žodis, žvilgsnis, gestas, klausymasis, širdis. Todėl Jis mums ir dovanojo savo Kūną. Jis atidavė visą savo istoriją.
Net savo Kūno Jis nepasiliko sau… Net savo Kraujo neišsaugojo…
Gaila žinoma, bet prie šios Duonos mes pripratome: kartais Ji mums jau nieko nebesako, dažnai einame prie altoriaus išsiblaškę, paskendę savo kasdieniuose rūpesčiuose, Mūsų laimei, Kristus neatsisako mūsų. Galbūt mes ir esame neištikimi, bet Viešpats visuomet yra kartu.
Komunija - tai ne vien mūsų poreikis, bet ir Dievo troškimas būti su mumis. Atrodo, kad iš tiesų mes Jam rūpime labiau, negu patys sugebame savimi pasirūpinti…
