Pomirtinė šv. Augustino kelionė iš Hipono į Paviją
Prisimenant popiežiaus Leono 2026 m. balandžio kelionę šv. Augustino pėdomis dabartiniame Alžyre, kur šis Bažnyčios mokytojas, sugrįžęs po penkerių metų viešnagės Romos ir Milano miestuose, praleido daugiau nei keturiasdešimt metų iki mirties 430 m., galima paklausti – kaip šv. Augustino relikvijos atsidūrė šiaurės Italijoje? Atsakymą pateikia istorija.
Augustinas buvo palaidotas Hipono mieste – šiandien tai Alžyrui priklausantis Anabos uostamiestis – kuriame tarnavo krikščionių bendruomenei kaip vyskupas nuo 395 m. 76 metų amžiaus sulaukęs ganytojas palaidotas ir kitų tikinčiųjų išlydėtas, kaip biografinėje apžvalgoje „Šv. Augustino gyvenimas“ rašė jo amžininkas ir bičiulis šv. Posidijus, su didele pagarba.
„Tas šventasis vyras per ilgą gyvenimą, kurį Dievas jam suteikė šventosios Bažnyčios labui, [...] bendraudamas su mumis mėgdavo sakyti, kad Krikštą priėmusieji, įskaitant labiausiai gerbiamus krikščionis ir kunigus, neturi atsiskirti nuo savo kūno be deramos ir tinkamos atgailos. Taip jis elgėsi savo paskutinės ligos metu: liepė perrašyti Dovydo psalmes, kuriose kalbama apie atgailą – jų yra labai nedaug – ir lapus priklijuoti prie sienos, kad dėl ligos gulėdamas lovoje galėtų juos matyti ir skaityti, ir be perstojo verkė karštomis ašaromis. Kad niekas netrukdytų jam susikaupti, apie dešimt dienų prieš mirtį jis paprašė mūsų, jį slaugiusių, neleisti niekam įeiti, išskyrus tas valandas, kai ateidavo gydytojai arba jam buvo atnešama maisto. Jo nurodymas buvo gerbiamas ir visą tą laiką jis praleido maldoje“, – pasakoja šv. Posidijus (Vita S. Aurelii Augustini).
„Iki pat paskutinės ligos jis be pertraukos skelbė Dievo žodį bažnyčioje – uoliai ir galingai, aiškiai ir išmintingai. Išsaugojęs sveikus visus savo kūno narius, gerą regėjimą ir klausą, mums esant šalia, stebint ir meldžiantis, jis, kaip parašyta, užmigo su savo protėviais (žr. 1 Kar 2, 10), sulaukęs garbaus amžiaus. [...] Jis nepaliko testamento, nes, būdamas Dievo neturtėlis, neturėjo tam priežasties. Jis visada ragino uoliai saugoti bažnyčios biblioteką ir visus rankraščius ateities kartoms. [...] Nei gyvendamas, nei mirties akimirką jis nesielgė su savo artimaisiais – atsidėjusiais vienuoliškam gyvenimui ar esančiais pasaulyje – taip, kaip įprasta pasaulyje. Jei buvo būtina, jis duodavo jiems tai, ką duodavo ir kitiems – ne tam, kad jie praturtėtų, bet kad neskurstų arba per daug neskurstų. Jis paliko Bažnyčiai gausų kunigų būrį ir vienuolynus, kuriuose, su savo vyresniaisiais, skaisčiai gyveno vyrai ir moterys. Be to, bibliotekas, kuriose buvo jo ir kitų šventųjų knygų bei pamokslų, iš kurių galima sužinoti, koks didis jis, iš Dievo malonės, buvo Bažnyčioje ir kuriuose tikintieji visada atranda jį gyvą“, – tęsia šv. Posidijus.
Laidotuvės vyko sudėtingame kontekste – į Šiaurės Afriką įsiveržę vandalai buvo apsupę ir Hipono miestą, netrukus kontroliavo visą regioną, įsteigė savo karalystę. V amžiaus pabaigoje valdžią į savo rankas paėmęs vandalų karalius Trasamundas buvo arijonas, skirtingai nei Augustinas ir jo mokiniai, rėmę Nikėjos-Konstantinopolio susirinkimų tikėjimo išpažinimą. Karalius, nenorėdamas lieti kraujo, liepė katalikų vyskupams išvykti. Pasak tradicijos, vienas iš jų, šv. Fulgencijus, buvo karštas Augustino raštų ir mokymo gerbėjas. Jis ir pasiėmė su savimi šv. Augustino relikvijas, 507 m. išsivežė jas į romėnišką Karales miestą – dabartinį Kaljarį – Sardinijos saloje.
VII amžiaus pirmoje pusėje šiaurės Afrikos istorijoje buvo atverstas naujas puslapis – prasidėjo karinė arabų ekspansija, priverstinis atvertimas į jų išpažįstamą islamą, krikščionių struktūrų ir paveldo naikinimas. Daug krikščionių, nenorėjusių išsižadėti tikėjimo ir paklusti naujam režimui, emigravo į Sardiniją ir kitas jiems pasiekiamas teritorijas. Beje, kai kas mano, kad šv. Augustino relikvijos iš Afrikos į Sardiniją galėjo būti atgabentos šiuo laikotarpiu, galbūt VII amžiaus pabaigoje, o ne VI amžiaus pradžioje.
Kad ir kaip būtų, musulmonų karo vadų akys netrukus nukrypo ir į Sardiniją – prasidėjo plėšiamieji žygiai, o vėliau – mėginimai užkariauti visą salą. Tad dideles šiaurės, centro ir pietų Italijos dalis valdęs longobardų karalius Liutprandas, gerus santykius su popiežiumi palaikęs valdovas katalikas, matydamas užkariavimo ir relikvijų sunaikinimo pavojų, nusprendė išpirkti šv. Augustino relikvijas ir perkelti jas į savo sostinę – tuometinį Ticinum, šiandieninę Paviją. Tai įvyko apie 722–725 metus.
Nuo to laiko šv. Augustino relikvijos ilsisi Pavijoje. Kaip minėta, jas galima pamatyti Šv. Petro Aukso Danguje bazilikoje, Viduramžiais pakeitusią pirmąją longobardų bažnyčią. Į čia, beje, perkelti ir karaliaus Liutprando palaikai.
Šv. Augustino relikvijos sudėtos į VIII amžiaus longobardų meistrų gamintą sidabrinę urną, o ši – į XIX amžiaus pradžios stiklo ir auksuotos bronzos urną. Virš jų stovi garsioji „Augustino arka“ – XIV amžiaus meistrų iškaltas marmurinis šedevras, vaizduojantis įvairius šv. Augustino gyvenimo momentus. (RK / Vatican News)
