„Dievo čia nėra!“. Lenkų saleziečiai kankiniai – palaimintieji
Janas Świercas gimė 1877 m. balandžio 29 d. Chožuve, Silezijos apskrityje, buvo pakrikštytas vietinėje Šv. Barbaros parapijoje, o 1894 m. išvyko į Turiną, į saleziečių Valsalicės gimnaziją. Po trijų metų ją baigė ir įstojo į saleziečių kongregacijos noviciatą Įvrėjoje, po to vėl grįžo į Turiną filosofijos ir teologijos studijoms, tapo pirmojo šv. Jono Bosco, saleziečių steigėjo, įpėdinio t. Michele Rua sekretoriumi, tuo pat metu prisidėjo prie „Saleziečių žinių“ rengimo lenkų kalba. 1903 m. birželio 6 d. Turine buvo įšventintas kunigu, šventimus priėmė iš Turino arkivyskupo kardinolo Agostino Richelmy.
Po šventimų buvo pasiųstas į Lenkiją, pirmiausia į 1904 m. įsteigtus saleziečių noviciato namus Dašavoje, nedidelėje gyvenvietėje Lvivo apskrityje dabartinėje Ukrainoje, tuo metu buvusioje Habsburgų imperijos sudėtyje. 1905 m. perkeltas į Osvencimą, seną, bet nedidelį miestą, priklausiusį Krokuvos apskričiai, kur saleziečiai įsikūrė ir gyvena iki šiol nuo 1898 m. rugpjūčio.
1911 m. t. J. Świercas buvo perkeltas į saleziečių namus Krokuvoje – dabar jie priklauso Krokuvos ekonomikos universitetui – ir buvo paskirtas jų vyresniuoju. I Pasaulinio karo metais saleziečių namuose buvo priimami sužeisti kareiviai, remiami karo pabėgėliai. 1918 m. salezietis buvo pasiųstas steigti naujų namų į Kielcus, kurie visą XIX amžių ir XX pradžioje priklausė carinei Rusijai.
1923 m. J. Świercas grįžo į Osvencimą, kur, tarp kitų dalykų, surengė pirmąją Saleziečių bendradarbių piligrimystę į Romą. 1924 m. septyniems mėnesiams išvyko į misijas Amerikoje. Nuo 1925 m. iki 1934 m. darbavosi kaip saleziečių namų ir parapijos klebonas Peremislyje, 1934 m. rugpjūtį atvyko į Lvivą, kur netrukus, spalio mėnesį, buvo konsekruota Šv. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia, pastatyta kaip padėkos ženklas už globą 1918–1920 metų įvykių metu. Naujosios bažnyčios sielovada buvo patikėta saleziečiams. Tačiau, nusilpus sveikatai, Lvive J. Świercas ilgiau neliko. Jis grįžo į Krokuvą ir vėliau dirbo kaip Šv. Stanislovo Kostkos SJ parapijos klebonas ir vietos saleziečių bendruomenės vyresnysis. Čia jį ir užklupo II pasaulinis karas – į Krokuvą vokiečių kariuomenė įžengė jau 1939 m. rugsėjį.
1941 m. gegužės 23 d. t. J. Świercas ir kiti saleziečiai buvo areštuoti, nugabenti į Krokuvos kalėjimą, o iš ten, iš viso 11 kunigų ir vienas brolis salezietis, birželio 26-ąją, kartu su Krokuvos inteligentijos atstovais ir žydų bendruomenės nariais, į Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklą. Jie tuoj pat buvo paskirti į sunkių darbų būrį, kurį prižiūrėjo SS pareigūnai ir ypač žiaurūs kapo – būrio vyresnieji iš pačių kalinių tarpo.
Kaliniai gavo po karutį, kastuvą ir kirtiklį ir jau kitą dieną – birželio 27-ąją – buvo pasiųsti į žvyro ir akmenų kasyklą. Neilgai truko, kol 64 metų J. Świerco, kuriam suteiktas numeris 17352, rankos pasidengė kraujuojančiomis pūslėmis. Kapo visus negailestingai mušė ir liepė dirbti bėgte. Kai kunigas pirmą sykį nugriuvo, prišokęs prižiūrėtojas iškošė: „Nenori dirbti? Tuoj padėsiu“ ir ėmė stora lazda daužyti jam nugarą, galvą. Kaliniui atsistojus ir sunkiai stumiant vežimėlį į priekį, kapo jį daužė toliau, parkritus vėl spardė, vėl vertė stotis. Po smūgių kunigas dejavo: „O Jėzau, Jėzau“. „Aš tau parodysiu Jėzų! Čia nėra Dievo! Jis tavęs iš mano rankų neišplėš!“ – rėkė prižiūrėtojas. Aplinkiniai stebėjo šiurpų spektaklį, buvo aišku, kad tai paskutinės saleziečio gyvenimo minutės.
Po dar vieno baisaus smūgio jo akis iššoko iš akiduobės ir pakibo ant raiščio, iš akiduobės bėgo kraujas, bet kunigas dar buvo gyvas ir dejavo: „Jėzau, pasigailėk manęs“. Kapo nusprendė, kad atėjo laikas viską užbaigti – taip jį pastūmė ant akmenų, kad lūžo kaklas, tada pagriebęs akmenį sutrėškė nusvirusią galvą. Jo kūnas tuoj pat buvo nuvežtas vežimėliu į krematoriumą sudeginti. Tą pačią dieną nužudyti dar du kiti saleziečiai.
Kitų, be t. Jano Świerco, birželio 6-ąją palaimintaisiais skelbiamų saleziečių vardai – Ignacy’as Antonowiczius (1890–1941), Ignacy’as Dobiaszas (1880–1941), Karolis Golda (1914–1942), Franciszekas Harazima (1885–1941), Ludwikas Mroczekas (1905–1942), Włodzmierzas Szembekas (1883–1942), Kazimierzas Wojciechowskis (1904–1941), Franciszekas Miśka (1898–1941). (RK / Vatican News)
