Devintinės. Trumpa eucharistinio pamaldumo istorija
Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės proga dalijamės Londone gyvenančios oratoriono ir Švč. M. Marijos katalikiško universiteto liturgijos profesoriaus kun. Uwe’ės Michaelio Lango apžvalga, paskelbta liturgijai skirtoje interneto svetainėje „Adoremus“.
Pasak jo, doktrininių patikslinimų ir liaudies pamaldumo sąveika Viduramžiais lėmė tikro Kristaus buvimo Mišių liturgijoje jautimo stiprėjimą. Nuo IX a. tarp tikinčiųjų pasauliečių vis labiau tapo įprasta atsiklaupti per Eucharistinę maldą. Pradedant nuo Prancūzijos, galbūt reaguojant į albigiečių įsikūnijimo ir sakramentinės tikrovės neigimą, kunigai, pakartoję Kristaus žodžius, iškeldavo konsekruotą Ostiją, kad tikintieji ją pagarbintų. Apie tai rašo Paryžiaus vyskupas Odas iš Sully (miręs 1208 m.), o XIII a. tėkmėje tapo įprasta iškelti ir konsekruoto vyno taurę. Iškėlimo gestą galėjo lydėti specialios žvakės uždegimas, varpelio skambėjimas ar net skambinimas bažnyčios varpais. Šv. Pranciškus Asyžietis entuziastingai rėmė šias naujas eucharistinio pamaldumo formas, ragino tikinčiuosius suklupti Ostijos iškėlimo per Mišias metu ar nešant Švenčiausiąjį Sakramentą procesijoje.
Kalbant apie Komunijos priėmimo praktiką tarp pasauliečių tikinčiųjų, IV ir V amžių šaltiniai sako, kad ji tapo retesnė nei anksčiau. Kai kurie karolingų laikų vyskupai drąsino tikinčiuosius ją priimti dažniau, tačiau, rodos, šios pastangos nedavė daug vaisių. Bažnytinė teisė dažniausiai rėmėsi 506 m. Prancūzijos pietų Agdo mieste vykusio susirinkimo nustatyta tvarka, pagal kurią Komunija buvo privaloma tris kartus per metus – per Kalėdas, Velykas ir Sekmines.
Karštas tikėjimas Kristaus buvimu Eucharistiniuose pavidaluose bei savojo nuodėmingumo jausmas Komunijos priėmimą padarė retu įvykiu. Todėl 1215 m. vykęs IV Laterano susirinkimas netgi įžvelgė būtinybę paliepti, kad tikintieji priimtų šį sakramentą bent kartą per metus – Velykų laikotarpiu. Dalijimasis su pasauliečiais vyno taure jau buvo tapęs retu. Nuo VIII ar IX a. Mišiose tapo įprasta konsekruoti ploną neraugintos duonos ostiją, pagamintą iš vandens ir kviečių.
Nuo XI a. pradėta naudoti Ostijas, pašventintas per ankstesnes Mišias. Iki tol taip buvo daroma tik Didįjį penktadienį, dalijant Didžiojo ketvirtadienio vakarą konsekruotas ostijas. Neišdalintas paprastai suvalgydavo kunigas. Komunijos teikimas ne Mišių metu – ne ligoniams ar mirštantiesiems – pirmą kartą užfiksuotas XII a. Iki XVI a. tai praktikuota dažniausiai per Velykas ir kitas didžiąsias šventes, kai Komuniją priimdavo daug žmonių. Švč. Sakramentas buvo dalijamas iškart po Mišių, siekiant išlaikyti sąsają su aukojimu.
Eucharistijos laikymo ar saugojimo, kad būtų galima ją suteikti ligoniams ir mirštantiems, praktika siekia gilią senovę. „Ordo Romanus I“ (VII amžiaus antros pusės) popiežiškajame liturginiame rinkinyje užsimenama apie tam skirtą skrynelę ar dėžutę zakristijoje, toks paprotys šiaurės Italijoje gyvavo iki XVI a. Ankstyvuoju Viduramžių laikotarpiu (apie 600–1000 m.) buvo nuspręsta konsekruotas ostijas laikyti vienoje ar kitoje bažnyčių vietoje, saugant jas nuo išniekinimo ir prietaringų ritualų. 1256 m. dominikonų Mišiole ir 1290 m. vienuolių augustinų ceremoniale numatyta, kad jos turi būti laikomos ant didžiojo ar pagrindinio altoriaus (altare maius). Atrodo, kad šių ordinų – pranciškonų dokumentai apie tai nekalba – praktikos šaltinis buvo popiežiaus namų koplyčios tradicija.
Nuo XIII a. pabaigos atsiranda žodis „tabernaculum“ – „tabernakulis“. Etimologiškai „tabernakulis“ reiškia „palapinė“, tai ne kartą Biblijoje minimas įvaizdis, kai kalbama apie Dievo buvimą ar „apsigyvenimą“ tarp žmonių.
Pagarbumas Eucharistijai Viduramžių laikotarpiu kulminaciją pasiekė įsteigus „Corpus Christi“ iškilmę ir įvedus su ja susijusias pamaldumo formas – procesiją, išstatymą, eucharistinį palaiminimą. Iškilmės įsteigimas tiesiogiai siejasi su 1258 m. mirusios šv. Julijonos iš Kornijono (arba Lježo, Belgija) regėjimais, apėmusiais specialios eucharistinės šventės įsteigimą. Šis paraginimas buvo priimtas ir pradėjo plisti regione. O kai Lježo vyskupijos arkidiakonas Jacques‘as Pantaleonas, karštas šv. Julijonos rėmėjas, buvo išrinktas popiežiumi Urbonu IV, jis šią iškilmę padarė visuotine, nurodydamas, kad ji turi būti švenčiama ketvirtadienį po Švč. Trejybei skirto sekmadienio, pirmąjį po Velykų laikotarpio. Ketvirtadienis siejasi su Didžiuoju ketvirtadieniu, kai Kristus įsteigė Eucharistiją. Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės tekstus parašyti patikėta šv. Tomui Akviniečiui.
Neilgai trukus po bulės „Transiturus de hoc mundo“ paskelbimo Urbonas IV mirė ir, rodos, jo artimiausi įpėdiniai ne itin domėjosi naująja švente. Nepaisant to, su vyskupų ir vienuolijų parama ji, kaip ir eucharistinės procesijos, išplito visoje Vakarų Bažnyčioje. Pagal savo pirmtako Klemenso V parengtą kanonų teisės rinkinį, 1317 m. visuotinį iškilmės šventimą Avinjone pakartotinai įtvirtino Jonas XXII. Iškilmė taip išplito visoje Vakarų krikščionybėje, kad ją galima pavadinti centriniu jos elementu iki pat 1500 m., Reformacijos išvakarių. (RK / Vatican News)
