Švenčiausioji Trejybė

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. (Jn 3, 16–18)

APKABINTI DIEVO

Švenčiant Švenčiausiosios Trejybės iškilmę pasakojimas apie Dievą tampa pasakojimu apie žmogų. Trejybės dogma mums sako, kad gyventi reiškia: gyventi drauge, kaip danguje, taip ir žemėje.

Pirmasis blogis, apie kurį kalba Biblija, nėra pasakojimas apie uždraustą vaisių ir žmogaus padarytą nuodėmę. Pats Dievas tai pareiškia: „Negera žmogui būti vienam“. Sukurtas žmogus – Adomas yra vienas, ir Dievo požiūriu tai yra blogybė. Pirmasis ir absoliutus blogis yra vienatvė. Net Dievas negali būti vienas: Jis yra Trejybė, meilės ryšys, bendrystė.

Pirmajame šios iškilmės Mišių skaitinyje pasakojama, kaip Mozė užkopė į kalną su dviem akmens plokštėmis. Jis galvoja jose iškalti Įstatymą, kažką galutinio ir neatšaukiamo, tačiau Dievas padaro visai ką kita: Jis nueina tolyn, praeidamas pro Mozę.

Dievas praeina: Jo neįmanoma uždaryti akmenyje iškaltuose žodžiuose. Jis praeina ir paskelbia penkis savo vardus, vieną gražesnį už kitą: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“.

Dievas pirmąją iš visų apreikštų tiesų – gailestingumą ir švelnumą – paskelbia praeidamas, tarsi vėjas, glostantis Mozę su jo akmens plokštėmis, kurios lieka tuščios. Kaipgi būtų galima iškalti užuojautą ir gerumą akmens plokštėse?! Tai supratęs Mozė prašo Dievą ne akmenyje iškalto įstatymo, bet paprasčiausiai: „Teeina Viešpats su mumis”.

Kartais mes galvojame, kad, norint keliauti su Viešpačiu, reikia ypatingo atidumo ir nuolat į Jį įsmeigto žvilgsnio. Tuo tarpu, baigiantis dienai, gali būti, kad nė karto nebuvome pagalvoję apie Dievą ir nė karto neištarėme Jo vardo, bet, jei parodėme gerumą kitam žmogui, jei suteikėme nesavanaudišką pagalbą, jei darbavomės, siekdami teisingumo ir taikos, net to nežinodami išpažinome gražiausią tikėjimą į Trejybę, kadangi mūsų dienoje buvo tai, kokiais vardais save pavadino Viešpats.

Evangelijos ištraukoje atpasakojamas Jėzaus pokalbis su Nikodemu, išsigandusiu žmogumi, kuris atėjo pas Jį slapta, naktį. Ir šitam pasimetusiam žmogui Jėzus kalba apie meilę. Evangelijoje veiksmažodis „mylėti“ visada išreiškiamas kitu konkrečiu, praktišku, stipriu veiksmažodžiu: „duoti“. Meilė – tai ne vien jausmai, tai nereiškia tik susijaudinti, bet duoti – veiksmažodis, kuris kalba apie bendrystę, santykį su kitais..

„Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“, – sako Jėzus Nikodemui. Nuo ko turi būti išgelbėtas pasaulis? Nuo vienintelės didžiosios nuodėmės: nuo meilės stokos. Tai, kas paaiškina visą Jėzaus istoriją, nėra žmogaus nuodėmė, bet Dievo meilė žmogui, ne kažkas, ką reikėtų pašalinti iš mūsų gyvenimo, bet tai, ką reikia pridėti: „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Girdime Jėzaus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį“… vadinasi, Jis pamilo ne vien žmones, bet visą pasaulį: žemę, derlių, augalus ir gyvūnus.

Ir jei Dievas pasaulį pamilo, tai ir mes privalome jį mylėti: saugoti ir puoselėti su visu jo turtingumu ir grožiu, ir darbuotis, kad gyvenimas skleistųsi visomis savo formomis, pasakotų apie Dievą ir būtų jo Žodžio dalelė.

Švęsti Švenčiausiąją Trejybę – tai Jos akivaizdoje pasijusti mažu, bet apkabintu, lyg vaikas, apkabintu vėjo, kuriame yra visa kūrinija, ir kurio vardas yra bendrystė.

Trejybė…

Adolfas Grušas