Šv. Juozapo Darbininko minėjimas. „Centesimus Annus“ sukaktis
Šv. Juozapas – tylus darbo orumo liudytojas
Šv. Juozapas Evangelijose pristatomas kaip paprastas, kilnus žmogus. Jis, Marijos sužadėtinis ir žemiškasis Jėzaus globėjas, savo darbu išlaikė Šventąją Šeimą ir taip tyliai dalyvavo išganymo darbe. Šv. Juozapą minime kaip žmogaus darbo orumo liudytoją. Darbas yra ne tik pareiga, bet ir būdas bendradarbiauti su Kūrėju bei tarnauti bendruomenei. Šv. Juozapo Darbininko minėjimą 1955 m. gegužės 1 d. įvedė popiežius Pijus XII. Vėliau, plėtodamas krikščioniškąjį požiūrį į žmogaus darbą, popiežius Jonas Paulius II savo socialinėse enciklikose ėmė net vartoti „Darbo Evangelijos“ terminą.
Bažnyčios socialiniam mokymui – 135 metai
Šių metų gegužės 1 d. sukanka 35 metai nuo trečiosios Jono Pauliaus II socialinės enciklikos Centesimus Annus paskelbimo. „Šimtas metų nuo mano pirmtako Leono XIII enciklikos, prasidedančios žodžiais Rerum novarum, paskelbimo žymi itin svarbią datą dabartinėje Bažnyčios istorijoje, – prieš 35 metus rašė Jonas Paulius II. – Dabar ketinu pasiūlyti iš naujo perskaityti Leono encikliką, kviesdamas atsigręžti atgal į patį jos tekstą, kad iš naujo atrastume joje suformuluotų pagrindinių principų, skirtų darbininkų klausimui spręsti, turtingumą. Taip pat kviečiu apsižvalgyti aplink, į naujus dalykus, kurie mus supa ir kuriuose, galima sakyti, esame panirę – labai skirtingus nuo tų naujų dalykų, kurie ženklino praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Galiausiai kviečiu žvelgti į ateitį, kai jau ryškėja trečiasis krikščioniškosios eros tūkstantmetis, kupinas nežinomybės, bet ir pažadų“ (Centesimus Annus, 1–3).
Apžvelgdamas Bažnyčios socialinio mokymo šimto metų istoriją Jonas Paulius II teigia, kad Leono XIII suformuluoti principai – žmogaus orumas, darbo pirmenybė prieš kapitalą, teisė į privačią nuosavybę, bendrasis gėris ir solidarumas – nepraranda galios, net jei labai keičiasi ekonominės struktūros. Enciklikoje Rerum Novarum keltas vadinamasis darbininkų klausimas yra ne vien socialinė ar ekonominė problema, bet išplaukia iš paties žmogaus sampratos. Jei žmogus redukuojamas į gamybos priemonę, neišvengiamai atsiranda neteisingumas. Todėl Bažnyčios socialinis mokymas yra ne ideologija ar mėginimas pasiūlyti alternatyvią ekonominę sistemą, bet moralinis žvilgsnis, leidžiantis vertinti ir koreguoti visus su visuomenės raida susijusius sprendimus.
Žvelgdamas į dabartį, tai yra į pasaulio situaciją 1991 m., kai enciklika Centesimus Annus buvo rašoma, Jonas Paulius II daugiausia dėmesio skiria svarbiausiam XX a. pabaigos įvykiui – komunizmo žlugimui Vidurio ir Rytų Europoje. Šis istorinis lūžis įvyko ne tik dėl ekonominės santvarkos neveiksmingumo, bet visų pirma dėl pačiame komunizme glūdinčios antropologinės klaidos. Komunizmas rėmėsi žmogaus samprata, kuri neigė asmens laisvę, kūrybiškumą ir atsakomybę, taip pat jo dvasinį matmenį. Sistemos griūtis, pasak Jono Pauliaus II, parodė, kad, negerbiant pačioje žmogaus prigimtyje glūdinčios tiesos apie žmogų, jokia politinė ar ekonominė tvarka negali būti stabili. Tačiau tai teigdamas Jonas Paulius II taip pat perspėja, kad komunizmo žlugimas savaime nereiškia, jog laisvosios rinkos ekonomika yra tobula. Laisvoji rinka skatina iniciatyvą ir kūrybiškumą, tačiau, jei ji atsiejama nuo etikos, teisės ir solidarumo, gali sukelti naujų neteisingumo formų – skurdą, atskirtį, žmogaus instrumentalizavimą. Kaip atsvara neteisingumui ypatingą vietą užima pilietinė visuomenė – šeimos, bendruomenės, asociacijos. Būtent jose žmogus mokosi atsakomybės, solidarumo ir tikrosios laisvės, kuri yra ne vien pasirinkimo galimybė, bet ir gebėjimas rinktis gėrį. Valstybė turi vadovautis subsidiarumo principu, tai yra ne už visuomenę įgyvendinti iniciatyvas, bet jas skatinti. Valstybė turi saugoti teisingumą ir ginti silpniausiuosius, tačiau neturi virsti viską kontroliuojančia sistema.
Galiausiai, iš 1991 m. perspektyvos žvelgdamas į ateitį, Jonas Paulius II kalba apie tuomet dar tik artėjusį naują tūkstantmetį. Jis įspėja apie pavojus, kurie gali kilti net ir laisvose visuomenėse – vartotojiškumą, ekonominę nelygybę, laisvės atsiejimą nuo tiesos. Suprasdamas galimus pavojus Jonas Paulius II į ateitį žiūri su viltimi, pasitikėdamas žmonijos gebėjimu siekti tokios visuomenės, kurioje ekonominė veikla tarnauja žmogui, o ne jį pavergia. Tam būtinas nuolatinis moralinis atsinaujinimas, suvokimas, kad ir klysdamas žmogus gali ir turi vis iš naujo atsiverti. Čia, pasak Jono Pauliaus II, glūdi Bažnyčios misija – padėti ugdyti sąžines, nuolat primenant kiekvieno žmogaus turimą orumą. (jm / Vatican News)
