Penktasis Velykų sekmadienis

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“

Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.“

Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą.“ (Jn 14, 1–12)

PAPRASTA TIESA

Galbūt esu menko tikėjimo žmogus… bet pripažįstu, kad sunku suprasti Dievo slėpinius, ypač Jo valią. Kaip sužinoti, ko Dievas nori asmeniškai iš kiekvieno iš mūsų? Mums visiems yra skirtas kelias, kurį turime nueiti, galbūt nuo amžių mums numatytas likimas, bet kaip užtikrintai sužinoti, koks jis yra?

Koks yra kelias, kuriuo turime eiti, kad būtume tikri, jog vykdome Dievo valią? Tai sunku suprasti ir mąstant apie savo gyvenimą, o ką jau bekalbėti, kai kas nors paprašo padėti jam suprasti, ko Dievas nori iš jo …

Iš tiesų kartais liūdna, kad nesugebu padėti kitiems, bent jau duoti to, ko jie tikisi. Tačiau, skaitydamas šio sekmadienio Evangelijos ištrauką, šiek tiek nusiraminau, pamatęs Tomo klausimą Jėzui: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Tomas man visada buvo simpatiškas. Jis savotiškai „šiuolaikiškiausias“ iš apaštalų su visais savo egzistenciniais klausimais. Manau, kad jame ir jo klausime apie mūsų egzistencijos prasmę kiekvienas galėtume atpažinti save.

„Kaip galime pažinti kelią?“

Juk jei nežinome, kokie yra Dievo ketinimai ir kokia Jo valia, tai iš kur galime žinoti, kaip privalome elgtis, kad būtume geri tikintieji? Kaip sužinoti, ką turime daryti, kad vaikščiotume Jo keliais?

Dar jei bent Dievas būtų šiek tiek konkretesnis ir pasakytų, kur nori mus nuvesti – patinka mums tai ar ne – pasitikėdami Juo pasiruoštume ir bandytume eiti paskui Jį. Bet dažniausiai su Dievu nutinka taip, kaip su grupę vedančiu gidu, kuris, paklaustas: „Kur veda takas?“, atsako: „Ten!“

Netenka stebėtis, kad ne vienas žmogus, susidūręs su tokiu paslaptingu Dievu nusprendžia palikti Jį ramybėje ir apsieiti be Jo…

Nemanau, kad apaštalas Tomas būtų netekęs kantrybės, bet jo klausimo prasmė tikrai stipri: „Viešpatie, kur einame? Kur Tu mus vedi?“

Jėzaus atsakymas ne mažiau galingas, nes Mokytojas tada ištarė vieną garsiausių savęs apibūdinimų: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Jėzus tarsi sakytų: „Nori žinoti, kur einame? Nesijaudink ir sek paskui mane: tai Aš Esu, nori suprasti šią istoriją – nesijaudink ir eik paskui mane: aš tau pasakysiu tiesą, nori rasti tai, kas suteikia gyvenimui prasmę, bet nežinai kur ieškoti – nesijaudink ir eik su manimi: aš esu gyvenimas, kurio tau reikia“.

Iš esmės Jėzus per apaštalus kviečia mus nebevarginti Jo gausybe klausimų, nes atsakymas iš tiesų yra vienas – tai Jis pats. Jis, ir kartu su Juo – kaip Viešpats sako Pilypui – Tėvas, kuris yra viena su Juo ir kuris kartu su Juo suteikia prasmę mūsų keliui, mūsų tiesos troškimui, mūsų gyvenimo ilgesiui…

„Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, – kreipiasi į Jėzų Pilypas. Šis jo prašymas yra padiktuotas troškimo žinoti daugiau, bet vis tiek apaštalas atrodo kaip neišmanėlis, dar nesupratęs nieko apie Jėzaus ir Tėvo santykį. Žinoma, jie buvo su Jėzumi drauge trejus metus: treji metai stebuklų, ženklų, darbų, gyvybės žodžių, džiūgaujančių minių, gilių atsivertimų, taikos ir brolybės dvelksmo, tačiau…

Vis dėlto negalime kaltinti Pilypo. Mes patys būtume paklausę to paties, o gal net ir nebūtume sugebėję ištarti tokio tikėjimo kupino prašymo, į kurį Jėzus atsako: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!“

Juk tikriausiai ir dabar, praėjus lygiai mėnesiui po Velykų, Jėzus galėtų mums prikišti: „Ar dar nesuprantate? Ar dar manęs nepažįstate? Ar neradote mano tuščio kapo? Ar negirdėjote, kaip, aiškinant Raštus, liepsnojo jūsų širdys? Ar neatpažinote manęs laužant duoną? Ar nepadovanojau jums ramybės tą pačią dieną, nors jūsų širdys buvo užrakintos?  Ar nerodžiau jums savo kūne kančios žymių? Ar neatvėriau jums durų, kad įeitumėte ir išeitumėte, ir rastumėte manyje laisvę ir paguodą?“

Na, žodžiu… visai nelengva visa tai iki galo suprasti. Todėl ir laukiame Globėjo – Šventosios Dvasios.

Tuo tarpu Jėzus mums siūlo daugiau pasitikėti Juo. Mes nežinome, kur eiti? Jėzus yra Kelias. Nebeišmanome, kuo tikėti? Jis yra Tiesa. Nebematome prasmės savo kasdieniuose varguose? Viešpats yra Gyvenimas.

Juk taip paprasta, ar ne tiesa?…

Adolfas Grušas