Kauno dienos centras „Ateik“
Apsilankiau šiame centre trokšdamas sužinoti, kas traukia čia kasdien apie trisdešimt apsilankančiųjų. Šio dienos centro vadovė, jau ketvirtus savo veiklos metus čia skaičiuojanti Rosita Mikėnienė, teigia, kad dienos centras skirtas ateiti sušilti, vasarą pasislėpti nuo karščio, pabendrauti su bendraminčiais, pasikonsultuoti. Svarbi dalis yra veiklos, per kurias čia atvykstantys žmonės susiranda ir draugų. Tie, kurie nenori dalyvauti veiklose, gali paskaityti laikraštį, pažaisti šachmatais, „Uno“ kortomis. Socialinė darbuotoja Rosita teigia, kad šio žaidimo mėgėjai dienos centre turi ir savo atskirą stalą, prie kurio praleidžia visą dienos centro darbo laiką: „Drąsiai galėtume organizuoti Uno žaidimo olimpiadą. Mūsų centro lankytojai laimėtų. Geros emocijos visada padeda“, – teigia pašnekovė.
Dar viena svarbi centro veikla yra kasmėnesinis narių gimtadienių šventimas. „Ne kartą esu girdėjusi posakį, kad tokio gimtadienio dar nesu šventęs. Žmonės po to kelias dienas kalba apie tai. Nedarome kažko ypatingo, paruošiame menką dovanėlę, padainuojame, uždedame simbolinę emblemą.“
Viena svarbiausių idėjų, besisukusių Rositos galvoje nuo pat darbo dienos centre pradžios, buvo kaip benamystę išgyvenantiems padėti rasti darbo ir stotis ant kojų. Tiesa, anot pašnekovės, koją dažnai pakiša įgūdžių stoka. „Labai norėjau sugalvoti, ką jiems veikti. Bandėme ir rankdarbius daryti, bet tuo užsiimdavo labiau moterys. Tačiau buvo poreikis ir labiau vyriškiems darbams. Iš to gimė medžio dirbtuvių projektas. Kalbėjausi su centro lankytojais ir supratome, kad visi trokštame namų. Tad kodėl mums negaminti iš medžio namukų?“ Dienos centro darbuotojai gamina raktų pakabukus – namukus. Vyksta pjovimo, šlifavimo, dažymo, dekoravimo darbai. Dienos centro siela Rosita pasakoja, kad daug džiaugsmo kilo, kai pirmą kartą savo dirbinius nusivežė į Šiluvos atlaidus. „Mėginome už auką dalyti savo dirbinius. Nusivežėme gal tik penkiasdešimt kryželių, o parsivežėme 25 eurus. Centro darbuotojus tai motyvavo dar labiau įsitraukti į dirbtuvių veiklas. Jie įgauna įgūdį, kad darbą reikia atlikti iki galo. Kai sulaukiame svečių, turime ką padovanoti.“
Dienos centre „Ateik“ jau trečius metus taip pat dirba socialinės darbuotojos padėjėja Asta. Kaip teigia pašnekovė, ji atėjo čia dirbti, nes jai rūpi priklausomybėmis sergantys žmonės. Asta teigia, kad lankytojams nelengva keistis, tačiau ji žino ir ne vieną sėkmės istoriją. „Viena moteris liko gatvėje. Aš pasiūliau jai užsirašyti į Minesotos alkoholizmo gydymo programą, sakydama jai, kad nėra ko prarasti. Ji užsikabino už šios programos ir jau dvejus metus negeria. Pamažu moteris tvarkosi neįgalumo, skyrybų, pašalpų, buto dokumentus.“ Asta teigia, kad kiekviena diena – kaip staigmena ir nežinai, kas laukia. Vieną dieną tenka vežti maistą, kitą dieną ji susitinka su žmonėmis, juos išklauso, dar kitą dieną gali tekti užsiimti registracija pas gydytojus.
Dienos centre jau dvejus metus nuo vienišumo ginasi ir aštuoniasdešimtmetis lankytojas Vladas. Vyras buvo praradęs būstą, bet prieglobstį ir šilumą rado šiame centre. Šiuo metu jis turi socialinį būstą, o kasdien į dienos centrą ateina kaip į bendraminčių klubą. „Nebesu vienas užsidaręs, gyvenimo kokybė gerokai pagerėjo. Man patinka visos vykstančios veiklos. Būdamas čia gerai suprantu, ką reiškia būti kolektyve, atrandu gyvenimo įvairovę. Čia galime su pagarba dalytis savo požiūriu į įvairius dalykus. Pavyzdžiui, ateina savanoris, kuris gieda, dalijasi savo tikėjimo patirtimi. Mano supratimas vienas, jo – kitas. Kiek žmonių, tiek ir skirtingų supratimų. Visi yra priimami.“
Nuolat pozityvumu trykštanti bei plačia šypsena bendraminčius apdovanojanti lankytoja Ieva dalijasi, kad ją jau šeštus metus čia traukia patogi centro lokacija, malonus tarpusavio bendravimas. Moteris tiksliai nepamena, kokios negandos atvedė čia ieškoti užuovėjos, tačiau puikiai pamena nuostabias išvykas į Šiluvą ir Anykščius. Kiekvienam šiuo metu išgyvenančiam sunkumus Ieva linki atrasti tokią svetingą vietą kaip dienos centras „Ateik“.
Parengė Jonas Tamulis
