Palaimintasis Jurgis Matulaitis Lietuvos bažnytinės provincijos kūrime
Apie palaimintąjį, provincijos kūrimo darbus ir konkordatą pasakoja sesuo vienuolė, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos narė ir religijos studijų magistrė Viktorija Plečkaitytė:
Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, bažnytinė administracija neatitiko valstybės ribų ir nebebuvo funkcionali. Žemaičių vyskupija, kurios vienintelė sostinė buvo Lietuvos valstybės ribose, Kaune, apėmė dalį Latvijos, Baltarusijos. Pavyzdžiui, Seinų vyskupijos sostas buvo už Lietuvos valstybės ribų. Vyskupas buvo Lietuvoje, tačiau neturėjo nei katedros, nei kurijos, nei seminarijos. Teko gyventi savotiškos tremties sąlygomis. Trečiasis asmuo, figūravęs Lietuvos Bažnyčios valdyme, buvo kan. Juozapas Kukta Kaišiadoryse, kuris buvo deleguotas buvusio Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio ir valdė jo vardu dalį vyskupijos šiapus demarkacinės linijos. Administracine prasme tai buvo visiškas nesusipratimas. 1925 m. Lenkijai pasirašius konkordatą su Vatikanu, pagal jį Vilniaus kraštas ir Vilniaus vyskupijos dalis buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp Lietuvos politikų, kurių nemaža dalis buvo kunigai. Tai išvirto į antivatikaninę akciją Lietuvoje, savotišką maištą prieš Vatikaną. Dauguma žmonių Lietuvoje buvo lietuviai katalikai, o šį nesusipratimą taip pat vikriai naudojo antibažnytinės ateistinės jėgos. Labai reikėjo, kad ši situacija būtų normalizuota ir padėtas pamatas organizuotai ir kokybiškai sielovadai.
Arkivyskupas Jurgis, septynerius metus praleidęs Vilniaus vyskupo pareigose, 1925 m. Lenkijai sudarius konkordatą su Vatikanu, pateikė atsistatydinimo iš pareigų raštą, kurį popiežius patenkino, suteikdamas jam teisę vykti į Romą rūpintis Marijonų vienuolijos centrinių namų steigimu. Tačiau labai staigiai kilus poreikiui pagerinti pašlijusius diplomatinius santykius su Lietuva bei sutvarkyti administracinę bažnytinių provincijų betvarkę, šis darbas buvo patikėtas Jurgiui Matulaičiui.
Tėvo Jurgio žodžiais sakant, Lietuva Vatikanui buvo paskelbusi diplomatinį karą. Šioje situacijoje reikėjo kažką daryti, bet tai daryti nebuvo paprasta. Tėvas Jurgis buvo pasirinktas neeiliniu būdu. Labai retai žmogus yra skiriamas Vatikano atstovu į savą kraštą. Galbūt maža išlyga, kai pagalvoji, kad tuo metu t. Jurgis neturėjo Lietuvos pilietybės. Jo pasas buvo lenkiškas. Tikrasis motyvas turbūt slypėjo Vilniaus krašto situacijoje. Tuometinis popiežius Pijus XI, buvęs vyskupas Achille Ratti, buvo gerai asmeniškai pažįstamas su Jurgiu Matulaičiu kaip tuometiniu Vilniaus vyskupu, o ir pats yra buvęs Vatikano atstovas Lenkijai ir Baltijos kraštams. Jis gerai pažinojo Vilniaus situaciją, kuri tuo metu buvo tarsi laužas po katilu, kuris tuo metu virė Lietuvoje ir kurį reikėjo kažkaip išsrėbti. Natūralu, kad popiežius pasirinko žmogų, savo kailiu patyrusį šią situaciją.
Anot sesers Viktorijos Plečkaitytės, nemažą įtaką darė ir tai, kad dalis valdančiosios daugumos politikų buvo kunigai, kurie buvo patekę į dviprasmiškas aplinkybes. Jie negalėjo palaikyti Lietuvos valstybės interesų prieš Vatikaną ir taip prisidėti prie antivatikaninės akcijos. Iš kitos pusės, jie negalėjo palaikyti Vatikano, nes būtų laikomi Lietuvos išdavikais. Tuomet jie turėjo rinktis. Buvo tokių, kurie pasisakė prieš Šventąjį Sostą:
Kilusios politinės aistros buvo vienas didžiausių t. Jurgio iššūkių. Reikėjo padėti suprasti Lietuvos politikams tikrąją dalykų padėtį ir Bažnyčios vaidmenį joje. Perversmai keitė perversmus, tad nestabilumo buvo itin daug. Reikėjo spėti susiorientuoti. Viskas vyko labai greitai. Kaip žinome, t. Jurgis į Kauną atvyko 1925 m. gruodį, o 1926 m. balandį Šventasis Tėvas jau pasirašė bulę „Lithuanorum Gente“. Palaimintasis laiškuose mini, kad Vatikanas veiksmo greitumu parodė didžiulį dėmesį Lietuvai. Visa tai jis darė dėl Kristaus ir Bažnyčios. Tačiau ir dėl Lietuvos, bet ne nacionalistine prasme. Jis gebėjo matyti giliai ir plačiai tai, kas naudinga Lietuvai.
Minėdamos Lietuvos bažnytinės provincijos steigimo šimtmetį, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių kongregacijos seserys žvelgia ir į ateinančius metus:
2027-ieji yra paskelbti LR Seimo atmintinais pal. Jurgio Matulaičio ir Lietuvos valstybės bei Šv. Sosto konkordato metais. Kitais metais bus šių sukakčių šimtmetis. Važiuojame į parapijas, vežame literatūrą, susitinkame su žmonėmis, dalijamės įvairiais planais. Skatiname organizacijas, kurios yra susijusios su konkordatu ir t. Jurgiu Matulaičiu, jau dabar planuoti veiklas kitiems metams. Konkordato pasirašymas tarp Lietuvos Respublikos ir Vatikano buvo galutinis viso šio projekto tikslas. Vaisiai pranoko tai, ką tuo metu galėjo įsivaizduoti konkordato kūrėjai. Vatikanas niekada nepripažino Sovietų Sąjungos okupacijos Lietuvoje. Lietuvos Respublikos atstovybė prie Šventojo Sosto niekuomet nenustojo veikti. Tai tapo nepriklausomos Lietuvos diplomatiniu centru pasaulyje net ir okupacijos sąlygomis. Tai buvo vienas iš keleto ženklų pasaulio akivaizdoje, kad Lietuva buvo, yra ir bus. Tikrai nei t. Jurgis, nei kiti rengėjai negalėjo numatyti šio vaisiaus. Konkordatas, kuris buvo pasirašytas jau šioje nepriklausomoje Lietuvoje, buvo sudarytas 1927-ųjų konkordato pagrindu. Pamatas jau stovėjo.
(Vatikano radijui parengė Jonas Tamulis)
