Pradėta Dievo tarno kun. J. A. Pabrėžos OFM beatifikacijos byla
Leidimą bylai pradėti 2026 m. vasario 10 d. dekretu suteikė Šventojo Sosto Šventųjų skelbimo dikasterija, apie priimtą spendimą informavusi Telšių vyskupą. Jis prašė leidimo remdamasis Lietuvos pranciškonų ieškininiu pareiškimu, kurį jam įteikė kun. Vitalijus Kodis, Panevėžio vyskupijos kancleris, Lietuvos mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos paskirtas J. A. Pabrėžos bylos postulatoriumi. Leidimas (Nihil obstat) pradėti bylą savaime suteikė teisę J. A. Pabrėžą tituluoti Dievo tarnu. Bylą, kuriai Šventasis Sostas suteikė „senų bylų“ kategoriją, ves bei dokumentus apie Dievo tarno gyvenimą, darbus, dorybes, šventumo garsą ir žmonių patiriamas malones kaups ir tikrins Telšių vyskupo sudaryto Tribunolo nariai. Jie davė priesaiką per tą patį iškilmingą posėdį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Tribunolo posėdį vedė ir Dievo tarno biografiją pristatė pranciškonas diakonas Nerijus Čapas OFS.
Iš Skuodo rajono kilęs J. A. Pabrėža (1771–1849) studijavo Vilniaus universitete, dalyvavo 1794 m. sukilime, baigė Varnių kunigų seminariją, 1796 m. įšventintas kunigu tarnavo Žemaičių vyskupijos parapijose, 1816 m. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. J. A. Pabrėža garsus ne tik šventumu, bet ir kaip mokslininkas, gydytojas, istorikas ir poetas. Jis sukaupė gausybės augalų rūšių herbariumą, kūrė botanikos terminologiją, parengė apie 50 darbų botanikos tema, gydė žmones, bendradarbiavo su Simonu Daukantu ir Motiejumi Valančiumi. Pranciškonų trečiojo ordino narys kun. J. A. Pabrėža mirė 1849 m. ir buvo palaidotas senosiose Kretingos kapinėse. Ant jo kapo pastatyta paminklinė koplyčia per daugiau kaip pusantro šimtmečio nenutrūkstamai lankoma tikinčiųjų, prašančių malonių.
Telšių vyskupijos iškilmingame posėdyje, kuriame dalyvavo Kretingos civilinės valdžios atstovai ir pranciškonų parapijos bendruomenės nariai bei gausiai susirinkę tikintieji, informuota, kad Dievo tarnas J. A. Pabrėža galėtų būti gydytojų ir žolininkų globėjas.
J. A. Pabrėžos beatifikacijos ir kanonizacijos byla yra antroji Telšių vyskupijoje po vysk. Vincento Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto sovietinių Lietuvos okupantų, ir šešioliktoji visose Lietuvos vyskupijose. Dar keturios lietuvių kilmės asmenų beatifikacijos ar kanonizacijos bylos nagrinėjamos už Lietuvos ribų – Katalikų Bažnyčioje JAV, Rusijoje ir Lenkijoje bei Marijonų kongregacijoje. Minėtos bylos yra susijusios su devyniolika Dievo tarnų ir tarnaičių, viena garbingąja Dievo tarnaite ir trim palaimintaisiais, kurie, kaip tikimasi, bus paskelbti šventaisiais. Tai augustinas br. Mykolas Giedraitis, arkivyskupai Jurgis Matulaitis MIC ir Teofilius Matulionis.
Lietuvos pranciškonų bendruomenės praeityje dėtoms pastangoms pradėti J. A. Pabrėžos OFM beatifikacijos bylą trukdė istorinės aplinkybės: valstybės padalijamas ir žlugimas, okupacijos, deportacijos, sukilimai, pasauliniai karai, Bažnyčios represijos, vienuolynų uždarymai, gyventojų ir tikinčiųjų persekiojimai. Dėl tų pačių kliūčių nebuvo įgyvendintas siekis dar XIX–XX a. sandūroje pradėti kitas dvi „senas“ beatifikacijos bylas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupo Merkelio Giedraičio, Žemaičių vyskupo, ir jėzuito t. Antano Rudaminos SJ, primojo lietuvių misionieriaus Indijoje ir Kinijoje (žr. 1900 m. Amerikos lietuvių kreipimasis į popiežių Leoną XIII).
Be Lietuvoje oficialiai pradėtų ir juridiškai pagal Bažnyčios teisę vykdomų beatifikacijos ir kanonizacijos bylų, į Lietuvos hagiografiją įrašyti daugelio kitų lietuvių kankinių ir liudytojų vardai, įskaitant žuvusius ir nukentėjusius XIX a. Kražių skerdynėse („Eucharistijos kankiniai“) bei 114 kankinių ir liudytojų, įrašytų į XX a. tikėjimo liudytojų martirologą, 2000 m. sudarytą popiežiaus šv. Jono Pauliaus II. (SAK / Vatican News)
