Naujieji Romos vyskupijos kunigai pasakoja apie savo pašaukimą

Christianas Sguazzino nuo pat jaunumės lankė vieną Romos parapiją ir kasdien, jo žodžiais, išbėgdavo paspardyti kamuolio ir sudalyvauti Mišiose, jausdamas didelę trauką Eucharistijai. Kitas svarbus veiksnys jo apsisprendimui – laimingų kunigų sutikimas ir liudijimas apie savo gyvenimą. 

Giovannis Emanuele Nunziante gimė Romoje, bet didelę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Anot jo, jaunystėje, pats gerai to nesuprasdamas, buvo pasakęs, kad nori būti kunigu ar vienuoliu, bet po to visa tai pamiršo. Tačiau 2016 metais, dalyvaujant Gerojo Ganytojo sekmadienio Mišiose, klausant Evangelijos skaitinio, pamirštas troškimas staiga galingai atbudo. „Supratau, kad mano giliausias troškimas yra paaukoti savo gyvenimą taip, kaip Jėzus – Gerasis Ganytojas, būti tėvu, padedančiu gimti kitiems naujam tikėjimo gyvenimui. Paprašiau Viešpaties, kad jis dar kartą atnaujintų savo kvietimą, jog žinočiau, kad to neišsigalvoju pats“, – pasakoja jis. 

Antonino Ordine gimė pietų Italijoje ir savo pašaukimą nedvejodamas sieja su šeima, priklausančia neokatechumenų kelio judėjimui, kurioje patyrė kasdien praktikuojamo tikėjimo džiaugsmą ir grožį. Kurį laiką svarstė ir apie mediko profesiją, tačiau užduodamas klausimus – „Ko iš tiesų noriu? Kam mane kviečia Dievas“ – stojo į seminariją. 

Daniele Riscica baigė muzikos konservatoriją ir netgi surengė nemažai koncertų Italijoje ir už jos ribų, buvo gerai įvertintas kritikos. Tačiau trūko vidinės ramybės, jautė, jog Dievas kviečia kažkam kitam. Į seminariją, pasak jo, stojo norėdamas tik pamėginti, laikinai pažiūrėti. „Ir pasijaučiau laimingas“, – sako jaunas vyras. 

Giorgio Larosa taip pat pasakoja apie savo tikinčią šeimą, apie aktyvų dalyvavimą parapijos gyvenime. Pasak jo, aiškiai jautė, kad čia yra laimingesnis, nei darydamas kitus dalykus, taip pat sutiko pasauliečių ir dvasininkų, kurių gyvenimo istorijos liudijo apie Evangeliją, kol vieną dieną pats pajuto stiprų postūmį ir jam pakluso. 

Guglielmo Lapenna gimė Peskaroje, mieste prie Adrijos jūros krantų ir iki stojimo į seminariją spėjo padirbėti likerio gamykloje. Jam lemiamas momentas buvo 2016 metų Pasaulinės jaunimo dienos Krokuvoje. „Pastarieji metai praėjo gerai ir Viešpats kiekvieną dieną patvirtino mano pašaukimą“, – sako jis. 

Du Romos seminariją baigę nauji kunigai gimė kituose kraštuose. Kolumbiečiui Yordanui Camilo Medina itin reikšmingas buvo dėdės kunigo liudijimas – jam teko jį lydėti šiam lankant kalnų bendruomenes, matyti didelį jų džiaugsmą galint priimti Eucharistiją. Dėdė, anot jaunuolio, jį lydėjo ir per visą formacijos seminarijoje laikotarpį.

Josas Emanuelis Nleme Sabate gimė Kamerūne, liuteronų šeimoje, dvylikos metų amžiaus, savo sprendimu, perėjo į katalikybę ir jau tada pradėjo svarstyti apie kunigystę. Gyvenimo aplinkybės jį atvedė į Romą, kur studijavo Popiežiškajame Šv. Jono Laterane universitete, baigė seminariją. Jis taip pat kalba apie „pašaukimą pašaukime“: ilgą darbą Romos vyskupijos „Betanijos namuose“, kuriuose priimami žmonės su negalia. (RK / Vatican News)