Jeruzalės lotynų patriarchas: be atleidimo ir dialogo nebus ateities
Kardinolas kviečia Šventosios Žemės tikinčiuosius iš naujo pažvelgti į savo pašaukimą karo ir gilaus susiskaldymo akivaizdoje. Patriarchas primena, kad pastarųjų metų įvykiai, ypač 2023 m. spalio 7-osios išpuolis ir karas Gazoje, tapo lūžio tašku tiek izraeliečiams, tiek palestiniečiams. Tačiau kartu jis pabrėžia, jog šis konfliktas nėra tik vietinis – jis atspindi platesnę pasaulinę krizę, kurioje silpsta pasitikėjimas tarptautine teise, stiprėja jėgos logika, o karas vis dažniau laikomas neišvengiamu sprendimu. Dėl to vis gilėja nepasitikėjimas, visuomenės skyla, daugėja baimės, jauni žmonės vis dažniau nebetiki galimybe darniai gyventi kartu. Įtampa, neapykanta ir priešininko nužmoginimas ardo tarpusavio santykius ir uždaro žmones į grupes, kurios nenori girdėti kitų. Netgi tokios sąvokos kaip dialogas, teisingumas ar žmogaus teisės daugeliui atrodo praradusios prasmę.
Šiame kontekste tikintieji turi klausti, ko Dievas prašo iš Bažnyčios šiandien. Pasak kardinolo, dabartiniu sunkiu metu turime atsiversti Šventąjį Raštą ir apmąstyti jame pateikiamą Jeruzalės pašaukimo viziją. Jeruzalė turi būti suprantama ne tik kaip geografinė vieta, bet kaip simbolis – miestas, kuris kyla ne iš žmogaus galios, bet suteikiamas kaip Dievo dovana. Tai miestas su atvirais vartais, kuriame svarbiausia ne teritorijos kontrolė, bet santykiai, ne nuosavybė, bet bendrystė. Jeruzalės tapatybė – būti vieta, kur susitinka skirtingos tautos ir religijos, kur tikėjimas tampa ne konflikto priežastimi, bet susitikimo galimybe. Todėl Bažnyčia kviečiama liudyti tokį gyvenimo būdą, kuris būtų grindžiamas atvirumu, gebėjimu atleisti ir pastangomis išgydyti „užnuodytą atmintį“, kuri kursto konfliktiškumą.
Kardinolas pabrėžia, kad šis kvietimas nėra abstraktus. Yra daug sričių, kuriose tikintieji šią viziją šiandien gali konkrečiai įgyvendinti. Pirmiausia – tai malda, kuri yra ne priemonė tikslui pasiekti, bet pagrindas, leidžiantis tikėjimo akimis kitaip matyti tikrovę. Kita svarbi sritis – šeima, kurioje formuojasi požiūris į kitą žmogų ir perduodama istorija – arba su neapykanta, arba su tiesa ir viltimi. Mokykla taip pat yra vieta, kur gali gimti nauja karta, sugebanti gyventi kartu nepaisant skirtumų. Taip pat socialinė tarnystė, ligoninės ir „Caritas“ veikla yra konkretūs žaizdų gydymo būdai.
Patriarchas prašo jaunimo neprarasti drąsos ir kurti ateitį savo rankomis; vyresniuosius žmones – saugoti atmintį ir tikėjimo tęstinumą; kunigus ir vienuolius – būti bendruomenių ramsčiais, vienybės ir vilties ženklais.
Kardinolas ragina ir toliau tęsti dialogą tiek tarp krikščionių, tiek su judaizmo ir islamo išpažinėjais. Nors šiandien dialogas išgyvena krizę, jis yra ne pasirinkimas, bet būtinybė. Be dialogo nėra ateities. Tačiau jis turi tapti ne vien oficialių susitikimų, bet kasdienio gyvenimo dalimi – mokyklose, ligoninėse, kaimynystėse. Svarbiausia, pabrėžia patriarchas, – atmesti smurto logiką ne tik veiksmuose, bet ir žodžiuose. Krikščionys raginami liudyti „Avinėlio logiką“ – nuolankumą, atleidimą, meilę. Tokia laikysena yra vienintelė tikroji alternatyva neapykantos ir smurto eskalacijai.
Laiškas baigiamas Evangelijos pagal Luką vaizdu: po Kristaus žengimo į dangų mokiniai „didelio džiaugsmo kupini sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 52). Šis džiaugsmas, pabrėžia patriarchas, nėra naivus. Tai Velykų džiaugsmas, kuris gimsta ne iš aplinkybių, bet iš tikėjimo, kad Dievas yra su mumis kartu net tamsiausiose situacijose. Todėl tikintieji kviečiami grįžti į savo kasdienę „Jeruzalę“ – į namus ir bendruomenes, ne ignoruodami skausmą, bet neleisdami jam tarti paskutinio žodžio. (jm / Vatican News)
