IV Velykų sekmadienis. Gerasis Ganytojas
AVIŲ VARTAI
Mons. Adolfas Grušas
Ketvirtąjį Velykų sekmadienį Bažnyčia kreipia mūsų mintis į Kristaus – Gerojo Ganytojo įvaizdį. Tai tampa proga apmąstyti savo ryšį su Viešpačiu, suprasti, kad, Jam vadovaujant, galime jaustis saugūs savo žemiškoje kelionėje. Šiame nuostabiame Evangelijos pagal Joną tekste atrandame patrauklią krikščioniškojo gyvenimo santrauką. Pamėginkime įsigilinti į tai, ką mums pasakoja apaštalas.
Visų pirma reiktų stabtelėti ties ganytojo asmenybe. Viešpats Jėzus jį apibūdina, išskirdamas penkias savybes: jis įeina pro vartus, šaukia avis vardais, išveda jas laukan, eina jų priekyje ir užtikrina gyvenimą.
Išties gražu mąstyti apie tokį Dievą: Dievą, kuris kiekvieną iš mūsų pažįsta asmeniškai, kuris nori mūsų laisvės ir tikrumo, kuris mus lydi ir eina kartu, kad dovanotų grožį ir laimę. Kiekvienas iš mūsų savo viduje nešiojamės tam tikrą Dievo paveikslą – gero ar pikto, artimo ar tolimo, Dievo, kuris rūpinasi žmogumi, ar tokio, kuris nori tik būti garbinamas ir smilkomas. Visa tai priklauso nuo mūsų. Šio sekmadienio Evangelija kviečia mus naujai pažvelgti į tą mūsų širdyje esantį Dievo paveikslą, apvalyti savo religinę vaizduotę, leidžiant, kad mus nušviestų Jėzaus žodžiai.
Be abejo, avys… Tradiciškai su šiuo įvaizdžiu sutapatinami Jėzaus sekėjai. Galime išskirti tris savybes, kuriomis jas apibūdina Išganytojas: jos atpažįsta ganytojo balsą, jo klauso ir seka paskui jį.
Tai labai gražus mokinio apibrėžimas. Jėzus nori, kad būtume būtent tokie: išmokę atpažinti Jo Žodį. Tai gali atrodyti paprasta, bet iš tiesų yra esminis dalykas – gebėti atskirti Ganytojo balsą iš tūkstančių triukšmingų mus kurtinančių šūksnių. Tai dvasinis kelias, nuolatinė treniruotė, reikalaujanti atkaklumo, dėmesio ir pasirengimo. Viešpats Jėzus kviečia mus sekti Jo pėdomis, eiti kartu su Juo. Visada.
Ir galiausiai, kad pasakojimas atspindėtų tikrovę - vagis, kuris vagia, žudo ir naikina…
Mūsų sielų priešas, kaip žinome, veikia nuolat: jis vagia žodį, pasėtą mūsų širdyse, daro viską, kad mus atitolintų nuo ganytojo, apsvaigina mus baime ir apkurtina visomis įmanomomis pagundomis.
Tradiciškai mes esame įpratę Jėzų tapatinti su ganytoju, tačiau Jis nustebina savo klausytojus: „Aš – avių vartai!“. Vartų įvaizdis – tai mūsų išėjimas į gyvenimą, ir to išėjimo laidas ir garantija yra pats Viešpats Jėzus.
Avys naktį būna aptvare, bet, saulei patekėjus, jos turi išeiti. Gaivus oras ir ryški šviesa…
Jėzus yra pasakęs: „Aš - pasaulio šviesa“. Tai Jis yra patekanti saulė, kuri išsklaido nakties tamsą. Jis yra vartai, per kuriuos galime išeiti iš vergystės tamsos į gyvenimo šviesą. Jis yra vartai tarp dangaus ir žemės, vartai, iškelti ant Golgotos kryžiaus medžio. Jo prisikėlimas atveria mums kelią į gyvenimą.
Taip. Jis yra vartai. Į juos nereikia belstis, nes tie vartai visada yra atviri. Jis laukia mūsų. Visada… amžinai…
