Vysk. E. Vardenas: gavėnia – laikas, kai liturgija prabyla apie žaizdas ir viltį
Pasak vyskupo Vardeno, šiandienos visuomenė svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – žaizdos slepiamos, kita vertus, jos paverčiamos tapatybės pagrindu. Krikščionybė siūlo kitokį realizmą – pripažinti, kad žmogus yra sužeistas, bet kartu suprantame, jog jis yra daugiau nei jo žaizdos. Net ir žaizdose galime matyti viltį. Kontempliuoti Kristaus žaizdas reiškia suvokti, ką nuodėmė daro žmogui. „Nukryžiuoto Kristaus žaizdos yra žaizdos, dėl kurių kaltas esu ir aš.“ Kontempliuoti Kristaus žaizdas – tai ir matyti jose slypintį Prisikėlimo pažadą.
Vyskupo teigimu, gavėnia yra išskirtinis metas klausti savęs, ar širdis tebėra jautri Kryžiaus slėpiniui, ar ji nesukietėjo dėl rutinos, nuolatinio vaizdų ir naujienų srauto. Informacijos ir tragedijų perpildytame pasaulyje gresia sąžinės atbukimas. Žinoma, neturime visiškai įsijausti į kiekvieną pasaulio nelaimę, tačiau svarbu neleisti, kad širdis taptų nejautri kitų kančiai ir nukryžiuotojo Kristaus meilei. Kaip tik gavėnios laikas kviečia mus nauju žvilgsniu pažvelgti į Kryžių – suvokti, kad visagalis Dievas prisiėmė žmogaus silpnumą ir iš meilės leidosi sužeidžiamas.
Pasak Eriko Vardeno, gavėnios metu labai svarbi yra liturgijos pedagogika – jos ženklai, tylos akimirkos, tekstai ir gestai pagauna mūsų dėmesį ir ugdo sąžinę. Negalime leisti, kad liturgija pavirstų rutina, bet turime stengtis joje dalyvauti su atvirumu ir nuolankumu. Liturgija – tai ir svarbus evangelizacijos raktas – ne vienintelis, bet labai svarbus, nes būtent joje Bažnyčia skelbia ir aktualizuoja Kristaus slėpinį. Gavėnios liturgija – tai kontempliacijos mokykla ir širdies apvalymas. Kai liturgija kalba ir krikščionis įdėmiai klausosi, tuomet gavėnia yra tikrasis atsivertimo kelias, vedantis į Velykas. (jm / Vatican News)