Trečiasis gavėnios sekmadienis

Anuo metu Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto. Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais. Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis – Kristus. Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“

Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ (Jn 4, 5–42)

DIEVO ŽEMĖ

Jėzus sėdi pavargęs prie šulinio… Jis kažko laukia, laukia mūsų….

Prie šulinio ateina moteris. Evangelija nepamini jos vardo. Žinome tiktai apie jos nepasisekusį gyvenimą.

„Duok man gerti“, – taip į moterį kreipiasi Jėzus. Dievas yra ištroškęs, tačiau Jis trokšta ne vandens. Jis trokšta būti mylimas. Nuo tos akimirkos, kai Jis mus pašaukė į gyvenimą, Dievas kviečia mus į bendrystę su Juo.

Ta iš Samarijos kilusi moteris atstovauja visai žmonijai: ji yra nuotaka, nuėjusi paskui kitus meilės objektus, o Dievas, sužadėtinis, nori ją susigrąžinti, bet žmonija nesugeba suvokti to kvietimo.

Todėl Jėzus sako: „Jei tu pažintum Dievo dovaną“...

Toks yra Dievo meilės tikslas.

Toliau Jėzus moko: „Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tai patvirtinimas, jog egzistuoja tik viena priemonė, kurios pagalba įmanoma pasiekti kiekvieno žmogaus širdies gelmę. Tai nėra priekaištai, kritika ar kaltinimai, bet kvietimas pajusti daugiau grožio, daugiau gerumo, daugiau gyvenimo, daugiau pavasario.

Versmė yra ne vien troškuliui numalšinti skirtas vandens telkinys: ji neišmatuojama, be pabaigos ir neapskaičiuojama. Norint ja pasinaudoti, nereikia ypatingų pastangų. Ji dosniai dovanoja save, trykšdama ne sau, bet kitiems. Taip elgiasi ir Dievas, vidudienį atėjęs atsisėsti šalia mūsų…

Kalbėdamas su moterimis Jėzus visuomet prabyla tiesiai į širdį. Viešpats gerai žino, kas joms svarbiausia, todėl sako: „Eik, pakviesk savo vyrą, pakviesk tą, kurį myli“.

Jėzus eina tiesiai prie esmės, nes būtent pagal tai — pagal meilės davimą ir priėmimą — matuojama gyvenimo laimė.

„Neturiu vyro“… Ir čia pasirodo Mesijas, kupinas aukščiausio švelnumo, atrandantis tiesą ir gėrį net tame sujauktame gyvenime, tarp sudužusių meilės istorijų. Jis mato moters nuoširdumą, ir būtent šiuo aukso trupiniu paremtas tolesnis dialogas. Išganytojas domisi moters praeitimi tik tam, kad parodytų, jos Jam nėra paslapčių. Iš Jo pusės nėra priekaištų, nėra teismų, nėra kritikos, net patarimų nėra — jokių „pirmiausia susitvarkyk savo gyvenimą, o tada sugrįžk“.

Mokytojas niekada neklausia: „Iš kur ateini?“, arba: „Ką esi padaręs?“, bet visada teiraujasi: „Kur eini?“

Dievo žemė yra ne praeitis, bet ateitis…

Moteris nesitraukia, bet tęsia dialogą. Jai rūpi tikėjimo praktika. „Kur eisime garbinti Dievą?“ – klausia ji: „Ant mūsų kalno ar Jeruzalėje?“

Atsakymas yra: ne ant kalno, ne šventykloje, ne Jeruzalėje, bet savo pačių viduje. Visur. Tai mes esame šventykla, kurioje gyvena Dievas.

Jėzus griauna barjerus tarp rasių, lyčių, tikėjimų, kultūrų. Jis moteriai, kuri yra svetimšalė, eretikė, kuri buvo išduota ir, galbūt, pati išdavė, teigia: Dievo galime ieškoti anapus ritualų ir formulių miško. Ieškoti dvasia ir tiesa.

Tada moteris, palikusi savo ąsotį, bėga į miestą, liudydama: „Jis pasakė man viską, ką esu padariusi“…

Jos praeitis, kuri iki tol buvo jos silpnybė, dabar tampa jos stiprybe. Vakarykštės žaizdos tampa energijos ir vilties žyme. Ne kuo kitu, o trapumu ji paremia savo liudijimą.

Tai žinia kiekvienam iš mūsų: nebijokime savo silpnybių – statykime ant jų. Neslėpkime jų, nes jos yra tiesa apie mus. Kartu su Viešpačiu tai, ką blogiausio esame patyrę, gali tapti mūsų turtu, kad pajėgtume numalšinti kitų troškulį…

Adolfas Grušas