Ses. Regina Teresiūtė. „Laimė yra mylėti“
Knygos autorė su nemažam būriui rezistentų būdingu humoru sako, kad ši knyga yra vienos šunybės: „Kodėl nusprendžiau daugiau nerašyti knygų? Nes ši knyga yra apie sovietinius laikus. Nuo mano gimimo iki nepriklausomybės atkūrimo. Surinktos tos šunybės, kurios buvo iškrėstos tada.“
Sesuo Regina pasaulį išvydo 1958 m., o jos pirmasis prisiminimas yra iš tų laikų, kai mama, įsodinusi Reginą su broliu į vežimėlį, kiekvieną dieną penkis kilometrus keliaudavo į bažnyčią. „Bažnyčia buvo man labai artima, aš dažnai klausydavausi vargonų ir mama stebėdavosi tokiu mano susidomėjimu“, – teigia s. Regina. Tad nenuostabu, kad vėliau ji tapo vargonininke, o sulaukusi vos keturiolikos metų įstojo į vienuolyną.
Didelę įtaką sesers Reginos Teresiūtės tikėjimui padarė „Eucharistijos bičiulių sąjūdis.“ Sesuo Regina sako, kad vėliau jai neleista laikyti egzaminų už tai, kad nebuvo komjaunuolė. „Jau tada savo draugus kviesdavau į Eucharistijos bičiulių susirinkimus, dalyvaudavau aktyviuose pasipriešinimo veiksmuose. Neleido mokytis ir nereikia. Toliau vargonavau, rengiau vaikus pirmai Komunijai.“
Po 1972 m., kuomet dar labiau pradėta persekioti tikinčiuosius, sesuo Regina įsijungia į Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos veiklą. Ji iš vienos vietos į kitą perduodavo žinutes: „Teko ne kartą slėpti surinktą medžiagą, ją persirašyti ant kito lapelio, užsikišti už laikrodžio ar kur kitur ir taip perduoti į spausdinimo vietas.“ Į užsienį Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika perduodama kaip foto juostelės negatyvas. Jis buvo slepiamas dantų pastos tūbelėje, suvyniojamas į saldainių popierėlį ar įdedamas į pudrinę.. Sesuo Regina neabejoja tuo, kad Dievo veikimas platinant informaciją apie sovietų padarytus nusikaltimus Lietuvoje buvo itin svarbus: „Septyniolika metų mūsų vienuolijos pastate Kaune po vienu kilimėliu buvo parengta medžiaga. Buvo net kelios kratos, bet niekam neatėjo į galvą patikrinti, kas po juo. Dievas saugojo.“
Kita svarbi sesers Reginos pasipriešinimo veiklos dalis buvo prisidėjimas prie eisenų į Šiluvą ir kryžių (at)statymo ant Kryžių kalno organizavimas. Rezistentė itin ryškiai prisimena kun. Juozo Zdebskio jai, dar jaunai merginai, pasakytą frazę: „Vaikeliai, kol yra kas stato kryžių, kol vyksta kova už kryžių, Lietuva yra doram kely“. Knygoje „Laimė yra mylėti“ pateikiama ne viena istorija apie Dievo stebuklus statant kryžius. Sesuo Regina dažnai susitinka su jaunimu kuris dažnai būna apstulbęs nuo tokių „ Eucharistijos bičiulių“ drąsių poelgių: „Krėtėm šunybes, bet už tas šunybes grėsė ne tik laikinas įkalinimas milicijoje, bet ir kalėjimas“.
Vėliau, 1982 m., sesuo Regina dėl stiprėjančio saugumo spaudimo persikelia tarnystei iš kun. Juozo Zdebskio pas kun. Alfonsą Svarinską. Po metų kunigas Alfonsas buvo suimtas. Knygos autorė su jaunimu rinko parašus siekiant šio kunigo išlaisvinimo. Sykį suimta, Kelmėje turėjo „atsėdėti penkiolika parų“. Suėmimo metu moteris pasiprašė į tualetą. Ten ji paslėpė kun. Alfonso Svarinsko išlaisvinimui rinktus parašus, ir taip jie nepražuvo: „Jeigu kas man sakytų, kad nėra stebuklų, tai yra nesąmonė. Mes tiesiog netikim stebuklais. Ačiū, Dievui, kad tie laikai praėjo, kad esame laisvi“. Tai sesuo Regina teigia apžvelgusi daugybę stebuklingų istorijų įveikiant sovietinę saugumo sistemą.
Praėjusiais metais vienuolė šventė penkiasdešimties metų, praleistų vienuoliniame pašaukime, sukaktį: „Kiekvienas pašaukimas yra svarbus. Moteris yra pašaukta būti motina kiekvienam. Man neužteko vieno, dviejų ar penkių vaikų. Aš turėjau jų labai daug. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 25 metus dirbau mokykloje“.
Vatikano radijui parengė Jonas Tamulis
