Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (kovo 8 d.)
„Šventasis Kazimieras kaip dvaro gyventojas galėjo naudotis dalykais, kurie konservatyvesnėje visuomenėje yra draudžiami, o mūsų laikais tapo norma. Paprastai sakant, jam buvo daug lengviau gyventi palaidą gyvenimą, kuris atrodė privilegijuotesnis ir įdomesnis. Vis dėlto Kazimieras rinkosi kitą kelią. Tai pirmoji jo savybė, kurią noriu išryškinti, nes mūsų laikais laisvas ir neatsakingas lytinis elgesys yra norma. Antroji dorybė, apie kurią galvoju, – šventasis Kazimieras „neskrolino“. Sakoma, kad jis nesidomėjo dvaro sensacijomis. Kitaip tariant, jis nesėdėjo prie instagramo. Ką tai pasako? Jis pasirinko nesidomėti sensacijomis ir kitų neapkalbinėti, nežinoti kompromituojamų tikrų ar netikrų dalykų apie kitus žmones ir nekurstyti savo galios, esą apie tave žinau viską. Tai yra atsisakymas turėti visagalybės iliuziją, kai išoriškai negali žmonių kontroliuoti, bet žinai, kaip padaryti, kad jiems būtų nepatogu“, – interviu dienraščiui Bernardinai.lt teigia kun. Linas Braukyla.
Telšių vyskupijos kurija dalinasi naujiena apie gautą leidimą pradėti beatifikacijos procesą Dievo tarnui kunigui Mažesniųjų brolių trečiojo ordino nariui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1771-1849). Tai patvirtina neseniai gautas Šventųjų skelbimo dikasterijos prefekto kard. Marcello Semeraro pasirašytas raštas. Pranešime primenama, kad beatifikacijos procesą iniciavo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. Nors nuo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos tarnystės praėjo beveik du šimtai metų, garsas apie jo dorybes ir šventumą Dievo tautoje sklinda iki šiol. Dievo tarno kunigo bernardino Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos pradžia yra didžiulė Dievo dovana Telšių vyskupijai, mininčiai Šimtmetį, o taip pat ir visai pranciškoniškai šeimai, švenčiančiai ypatinguosius šventojo Pranciškaus Asyžiečio metus. Beatifikacijos bylos pradžia Telšių vyskupijoje iškilmingai bus paminėta balandžio 12 d., Dievo Gailestingumo sekmadienį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje.
Kaišiadorių vyskupijos 100-čio proga laikraštis „Kaišiadorių aidai“ skelbia pokalbį su vysk. Jonu Ivanausku. Pokalbyje su Romualda Suslavičiene vyskupas pasidžiaugė tuo, kad per šimtmetį, nors ir būdama mažiausia Lietuvoje, ši vyskupija atliko jai patikėta misiją – skelbė Dievo žodį – Evangeliją – ir dalijo žmonėms Dievo malones: „Kaip pasekmė šios misijos, nežiūrint, kad mūsų kraštas pusę šimtmečio išgyveno sovietinę ateizaciją, o dabar patiria stiprų sekuliarizacijos poveikį, dauguma moksleivių vyskupijos teritorijoje, lankančių vidurines mokyklas, yra pasirinkę tikybos pamokas, vaikai rengiasi Pirmajai Komunijai, jaunimas – Sutvirtinimo sakramentui.“ Itin svarbų pėdsaką įgyvendinat šią misiją paliko pasišventusiai Dievui ir žmonėms tarnavę vyskupijos ganytojai ir kunigai, parapijose tarnavę vargonininkai, zakristijonai, uolūs ir pamaldūs tikintieji.
„Lietuva nedidelė šalis, taigi, ir skirtumai tarp regionų, mano supratimu, nedideli. Tiek aukštaičiai, tiek dzūkai, nuoširdūs ir svetingi. Lankant parapijas, visuomet susitinku su žmonėmis. Šitie susitikimai man patys brangiausi. Patiriu labai daug tiesiog paprasto gerumo. Mane stiprina tų žmonių nuoširdus tikėjimas. Jie atvirai pasidalija savo džiaugsmais ir rūpesčiais, parapijų gyvenimo kasdienybe, pavaišina pačių pagamintu sūriu, medumi, surinktų žolelių arbata. Džiugina atokesnėse parapijose labiau išsaugotos tradicijos, paprastumas, širdies atvirumas. Labiausiai liūdna matyti nykstančius miestelius ir kaimus, uždaromas mokyklas… Kaimo vietovėse, kurių Kaišiadorių vyskupijoje dauguma, gyvena daugiau garbaus amžiaus žmonės. Džiugina, kai kur vyskupijoje, vis dar girdima, tarmiška šnekta: dzūkavimas Merkinės, Nedzingės ar Perlojos parapijose, o Labanoro, Saldutiškio, Skudutiškio parapijose – aukštaitiška tarmė“, – Kaišiadorių vyskupijos parapijų ir žmonių įvairovę apibūdino vyskupas Jonas Ivanauskas.
„Kaišiadorių aidų“ skaitytojams pristatęs pagrindinius vyskupijos šimtmečiui numatytus darbus, renginius ir iškilmes vyskupas taip pat priminė, kad švenčiant jubiliejų, svarbiausias visų, dvasininkų ir tikinčiųjų, siekis – vidinio ryšio su Kristumi atnaujinimas, konkreti artimo meilė, bendrystės ir atsakomybės ugdymas.
Telšių vyskupijos šimtmečio proga įsteigtas Šv. Justino medalis, kuriuo bus pagerbti vyskupijai nusipelnę žmonės. Apie apdovanojimo idėją, simboliką ir bendruomenės svarbą dienraščiui Bernardinai.lt pasakoja Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Kovo 3 d. paskelbtame interviu žurnalistei Kamilei Rauktytei vyskupas taip pat patvirtino, kad vyskupijos šimtmečio minėjimas yra ne vien tik istorinės patirties apmąstymas: „Vienas aspektas yra žvilgsnis į praeitį, tačiau šimtmečio prioritetai yra susiję ir su ateitimi. Šimtmetis yra kaip tikėjimo atnaujinimas. Parengta nauja „Katekizmo“ redakcija, kuriamos radijo laidos apie vyskupijos šimtmetį. Ir pačios šventės nėra vien istorijos garbinimas. Į jas ateina žmonės, kuriems svarbi Bažnyčia, jų dekanatas ir parapija. Tai gyvoji dabartis, būtent šiandienos žmonės kurs ateitį savo dalyvavimu, įsitraukimu, bendryste. Jeigu dabartis yra viltinga ir džiaugsminga, galime tikėtis ir panašios vyskupijos ateities“, – teigia vysk. Algirdas Jurevičius.
Apie istorijos pažinimą, kuris visuomet padeda dabartyje ir įgalina kurti ateitį buvo kalbama ir kovo 5 d. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje įvykusioje vyskupijos šimtmečio jubiliejui skirtoje mokslinėje konferencijoje „Šimtas Dievo malonės metų“, kurią drauge su Telšių vyskupija organizavo ir Klaipėdos universitetas. Apie tai rašoma Telšių vyskupijos kurijos pranešime.
