Penktasis gavėnios sekmadienis

Anuo metu buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.

Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“

Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“

Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.

Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“

Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“

Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.

O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“

Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“

Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“

Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1–45)

STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ

Kiekvienas žmogus, susidūręs su nepagydoma liga, reaguoja savaip: vieni nutyla, kiti pasiduoda nevilties ašaroms, dar kiti labiau kenčia, pagalvoję, kad jų artimieji liks vieni. Vieni keikia gyvenimą ir Dievą, kiti užsidaro depresijoje, dar kiti kovoja iki paskutinės akimirkos, tikėdami, kad gali įveikti ligą. Būna ir tokių, kurie palūžta nuo pat pradžių ir taip tarsi palengvina kelią mirčiai…

Niekada nesužinosime – nes Evangelija to neatskleidžia – kaip į savo ligą reagavo Lozorius iš Betanijos, tačiau žinome, kaip tai išgyveno jo mylimos seserys Morta ir Marija tiek prieš Lozoriaus mirtį, tiek iškart po jos.

Marija su Morta suprato, jog brolio liga pernelyg sunki, kad ją būtų įmanoma pakelti vienoms. Todėl jos ir praneša apie tai savo brangiausiam draugui – Tam, kuris kiekvieną kartą, keliaudamas iš Galilėjos į Judėją, užsukdavo į jų namus; Tam, kuris joms visada skirdavo ypatingą dėmesį; Tam, kurio žodžiai taip „užbūrė“ Mariją, kad Morta net priekaištaudavo tiek jai, tiek Jėzui. Lozoriaus seserys žino, kad Jėzus myli jas ir jų brolį ypatinga meile.

Jos siunčia Jėzui žinią, kad Lozorius sunkiai serga ir kad šį kartą neišgyvens. Tikriausiai širdies gilumoje jos tikėjosi, kad, galbūt, Jėzus galės ką nors padaryti. Jos girdėjo apie Išganytojo daromus stebuklus, todėl tikisi, kad Jis gali tai, ko negali gydytojai, nes meilės galia kartais pranoksta medicinos mokslo žinias.

Tačiau Mokytojo, jų širdies draugo, reakcija į gautą žinią yra visai netikėta. Jis iškart supranta situacijos rimtumą, bet neskuba paskutinį kartą susitikti su sergančiu bičiuliu. „Išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo“. Jokio skubėjimo! Galbūt Jėzus vis dar vengė Judėjos, kur žydai neseniai bandė Jį suimti dėl išgydyto aklojo ir dėl jo kalbų, kai Jis save sulygino su Geruoju Ganytoju, Jeruzalė dvasininkijos viršūnei skirdamas tik samdinių vietą. Buvo tikrai protingiau laikytis atokiau nuo Jeruzalės, nes Betanija buvo vos už trijų kilometrų nuo Šventojo Miesto.

Tačiau galiausiai Jis pajunta, kad nebegali išvengti savo pareigos – kaip draugas ir kaip Mokytojas, todėl po dviejų dienų nusprendžia grįžti į Judėją. Tačiau Jį neramina ne Lozoriaus liga. Jėzus puikiai žino, kad Lozorius jau miręs, ir atvyksta tada, kai „Lozorius jau keturias dienas išgulėjo kapo rūsyje“. Prie keturių dienų pridėjus dvi laukimo dienas, gauname šešias. Iki „septintosios dienos“ dar trūksta vienos. Kaip samarietei trūko „septintojo“ vyro, ir būtent Jėzus atėjo pakeisti jos gyvenimo; kaip aklajam trūko šviesos, ir Jėzus ją suteikė „šeštadienį“ – septintąją dieną… Vadinasi, net mirtis negalės uždėti galutinio antspaudo Lozoriaus kapui: „septintąją“ dieną Betanijoje triumfuos Gyvenimas…

Tam nereikės nei stebuklingų vaistų, nei ilgų pamokslų. Užteks trijų žodžių. Nes Viešpaties Žodis turi nepaprastą galią. Tai Meilės galia. Meilė yra tokia stipri, kad išjudina viską. Ji pati amžina ir nepajudinama, bet kartu visa traukia prie savęs.

Vos tik Jėzui priartėjus prie Betanijos, veiklioji Morta iškart bėga Jo pasitikti, prašydama malonės. Net nežinodama, ko prašyti, ji tiki, kad ko tik Jėzus „paprašys Dievą, Dievas jam duos“, nes Jis yra „Mesijas, Dievo Sūnus“.

Netrukus ši meilė atveda ir Mariją, kuri, kaip visada, buvo paskendusi kontempliacijoje, šį kartą išgyvendama netekties skausmą. Ji nieko neprašo, vien tik, parkritusi prie Jėzaus kojų, išsako Jam savo skausmą drauge, kaip ir Morta, tarsi priekaištauja, kad Jis neatėjo anksčiau.

Atrodo, dabar viskas jau beprasmiška… Beprasmiški komentarai, beprasmiški visi „bet“, „tačiau“, „jeigu“… Viskas beprasmiška: Lozoriaus nebėra…

Telieka vietos vienam iš žmogiškiausių ir kartu dieviškiausių visos Biblijos sakinių: „Jėzus pravirko.“

Štai toks yra Jėzaus Kristaus Dievas. Štai kur slypi jo jėga: gailestingume žmogaus vargui, pasidalijime skausmu, pasidalijime ašaromis. Mums reikia tokio Dievo, nes Jo gailestingumas, Jo artumas, Jo meilė yra stipresni už viską. Net už mirtį…

Nėra tokios tamsios ir gilios olos, kurios Jis negalėtų pasiekti. Nėra tokio sunkaus akmens, kurio Jis negalėtų nuridenti. Nėra tokio dvokiančio kūno, kuris galėtų Jį atstumti. Nes nėra tokios mirties, kurios ši Meilė nepajėgtų nugalėti.

Ir tada jau nebesvarbu, kad kapo atidarymas sulaužo Įstatymą. Nesvarbu, kad šis „pažeidimas“ tampa tarsi savotišku jo paties mirties nuosprendžiu, kurį po savaitės pasirašys Kajafas su savo kolegomis. Ši Meilė, netgi mirdama, yra kaip kviečio grūdas, nukritęs į žemę: ji duoda gausių vaisių.

Nes tai Meilė, stipresnė už mirtį…

Adolfas Grušas