Monako arkivyskupas: popiežius padės mums atpažinti „paslėptą skurdą"
Išorinė prabanga ir gerovė, siejama su Monako kunigaikštyste, dažnai slepia trapumą, vienatvę ir nerimą: vidiniai šešėliai, kuriuos popiežiaus atvykimas gali padėti nušviesti, paskatins atsigręžti į tuos, kurie iš tiesų patiria materialinį skurdą. Tokį raktą suprasti kontekstui nurodė Monako arkivyskupas D-M. Davidas Vatikano žiniasklaidai komentuodamas kovo 28 d. vyksiančią popiežiaus kelionę į Kunigaikštystę, antrą pagal mažumą valstybę pasaulyje po Vatikano.
Arkivyskupas prisimena, kaip prieš šešerius metus atvykęs nustebo, kad tokioje mažoje valstybėje – vos dviejų kvadratinių kilometrų ploto – egzistuoja itin skirtingos tikrovės. Monake atstovaujama beveik 150 tautybių. Jis pastebi, kad Kunigaikštystė dažnai supaprastintai įsivaizduojama kaip prabangos miestas. Bet iš tiesų jo turtingumas kyla iš didelės kilmių įvairovės ir tam tikro socialinio susimaišymo. Be to, daugelis žmonių dirba Monake, bet nebūtinai ten gyvena.
Pasak arkivyskupo, taip pat Monake yra daug didelio skurdo formų. Visų pirma, egzistuoja materialinis skurdas, kartais giliai paslėptas ir sunkiai pastebimas. Aplink Kunigaikštystę gyvena daug žmonių, kurie joje dirba ir prisideda prie šalies gyvenimo, tačiau kartais, ypač dėl būsto ar pragyvenimo išlaidų, atsiduria sunkiose sąlygose. Šalia materialinių sunkumų yra ir kitų skurdo formų: vienatvė ir gyvenimo prasmės stoka. Yra vaikų ugdymo klausimais pasimetusių tėvų, skyrybų, šeimų dramų, kurios dar skaudesnės dėl to, kad gyvenimas, bent jau išoriškai, atrodo lengvesnis. Anot arkivyskupo, reikia likti dėmesingiems šiam paslėptam skurdui, rūpintis vieni kitais ir atpažinti pažeidžiamumo situacijas, kurios, net jei ne visada matomos, yra realios ir kartais labai skausmingos.
Arkivyskupas pasidžiaugė, kad Monake labai stiprus solidarumas, aktyviai veikia organizacijos – „Caritas Monaco“, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Marijos legionas ir daug bažnytinių bei visuomeninių asociacijų, kurios rūpinasi sunkumus patiriančiais vaikais, pažeidžiamomis šeimomis, pagyvenusiais žmonėmis ir ligoniais. Šis dėmesys atsispindi ir veikloje Bažnyčios, kuri ragina rūpintis vieni kitais, neapsiriboti gyvenimu šalyje, kuri siūlo gerą gyvenimo kokybę ir tam tikrą saugumą.
Monako arkivyskupas pastebi, kad Kunigaikštystėje katalikybė yra valstybės religija. Daugelis tikisi, kad vyskupas ir Bažnyčia pirmiausia kalbės apie dvasinę patirtį ir tikėjimą. Tačiau, ypač nacionalinės šventės ir svarbių renginių progomis, jis siekia priminti, kad katalikų tikėjimas yra ne tik kultūrinė tapatybė ar istorinis paveldas. Tai taip pat atsakomybė, daranti įtaką gyvenimo būdui, pasirinkimams.
Paprašytas apibūdinti Bažnyčios misiją Monake, arkivyskupas cituoja paklydusios avies palyginimą. Reikia sutelkti visas jėgas – kunigus, pasauliečius, parapijas ir judėjimus – kad Geroji Naujiena pasiektų net ir tuos, kurie atrodo labiausiai nutolę. Taip pat pamini ir Zachiejaus epizodą, kai Jėzus nusprendžia įeiti į turtingo ir svarbaus, bet prastos reputacijos žmogaus namus, norėdamas padėti jam atrasti Evangelijos grožį ir džiaugsmą, parodyti, kad Dievo karalystė skleidžiasi jau čia, jo gyvenime ir širdyje. Panašiai, pasak arkivyskupo, popiežiaus vizitas į Monaką bus didelė malonė.
(DŽ / Vatican News)
