Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis

TAI, KAS SVARBIAUSIA

Įžengiame į Didžiąją Savaitę – į istorijos ir tikėjimo dienų viršūnę. Įprastinė liturgija tarsi sulėtina žingsnį, ramiai, beveik valanda po valandos, lydėdama mus per paskutines Jėzaus dienas: nuo įžengimo į Jeruzalę iki Marijos Magdalietės bėgimo Velykų rytą, kai net akmuo apsivelka angelais ir šviesa…

Pats gražiausias dalykas, kurį galime padaryti šiomis dienomis – tai būti šalia šventų ašarų, prie begalinių pasaulio kryžių, kur Kristus vis dar tebėra nukryžiuojamas. Krikščionys būna arti Dievo Jo kančioje.

Jėzus įžengia į mirtį ir pakyla ant kryžiaus tam, kad būtų su mumis ir kitais tokiais, kaip ir mes. Būti ant kryžiaus – yra ta skola, kurią Dievas iš savo meilės grąžina nukryžiuotam žmogui. Meilė turi daug pareigų, bet pirmoji – būti su mylimuoju, glaustis prie jo, laikyti prie savęs, kad paskui pakeltų jį aukštyn, išplėšiant iš mirties pančių.

Kryžius – tai bedugnė, kurioje amžina meilė įsiskverbia į laiką kaip ugnies lašas ir įsiliepsnoja. Mes, Dievo ieškotojai, čia atrandame absoliutų Dievo artumą mums ir mūsų artumą Dievui. Ant kryžiaus virpa ta bendrystės aistra, kuri turi galią sudrebinti kiekvieno mūsų kapo akmenį ir įleisti į jį ryto alsavimą.

Tik kryžius panaikina bet kokią abejonę. Bet koks kitas gestas būtų tik patvirtinęs klaidingą Dievo įvaizdį. Meilė rašo savo pasakojimą žaizdų abėcėle – vienintele, kuri neapgauna. Iš to kyla susijaudinimas, nuostaba, įsimylėjimas…

Ir po dviejų tūkstančių metų, taip, kaip tada moterys, kaip šimtininkas, kaip gerasis galvažudys, mes jaučiame, kad Kryžiuje slypi Dievo meilės viršūnė – tai, kas patraukia žmones ir niekada nepalieka.

„Išgelbėk save, nuženk nuo kryžiaus, tada tavimi tikėsime“, – šie pašaipūs žodžiai aidėjo prie kenčiančio Viešpaties kryžiaus. Kiekvienas žmogus, galėdamas, tikrai būtų nulipęs nuo kryžiaus. Jėzus to nepadarė, nors tikrai būtų galėjęs. Jis nenulipa, nes Jo vaikai negali to padaryti.

Pirmasis tai suprato pagonis – šimtininkas, mirties ekspertas: „Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus“. Ką pamatė šis kareivis? Jis išvydo apsivertusį pasaulį, kuriame iki tol visada laimėdavo stipriausias, labiausiai apsiginklavęs, nejaučiantis gailestingumo.

Šimtininkas pamatė aukščiausią Dievo galybę: nuginkluotos meilės galią duoti gyvybę net ir tam, kuris ją atima, galią tarnauti, o ne pavergti. Jis ant Golgotos pamatė kitokį žmogiškumo kelią.

Ir mes, kaip šimtininkas, sutrikę ir sužavėti, jaučiame, kad Kryžiuje yra trauka, žavesys, grožis ir gyvenimas. Istorija pasiekė savo viršūnę už Jeruzalės, ant kalvos, ten, kur Dievo Sūnus leidosi prikalamas: vargingas ir nuogas, kad mirtų iš meilės.

Gražus yra tas, kuris myli, dar gražesnis – kuris myli iki galo.

Mūsų tikėjimas yra pagrįstas tobula meile – pačiu gražiausiu dalyku pasaulyje. Per Velykas Prisikėlusysis patvirtins, kad tokia meilė negali pražūti…

Adolfas Grušas